Savo ruožtu politikai žeria siūlymus ir kalba apie didesnes išmokas, geresnį būsto prieinamumą bei idėją atgaivinti šokius.
Apie demografinę situaciją Lietuvoje bei kitose valstybėse naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo demografas Vytenis Juozas Deimantas.
Vertinant demografinę situaciją Lietuvoje – kuri statistikos eilutė jus labiausiai neramina?
V. J. Deimantas. Verta pradėti nuo to, kad Lietuvos demografinė situacija pastaruosius 5-erius metus atrodė pakankamai neblogai, palyginus su tuo, kas vyko nuo nepriklausomybės atgavimo ir ypač krizės laikotarpiu. Turiu galvoje tai, kad, kadangi demografija susideda ne vien iš gimstamumo, bet ir iš senėjimo bei migracijos procesų, pastaruoju metu matome, jog bent trumpuoju laikotarpiu Lietuvoje stabilizavosi migracijos procesai.
Nors gimstamumas mažėjo ir senėjimas išliko pakankamai spartus, pamatėme tendenciją, kurioje galima įžvelgti tam tikrų gyventojų skaičiaus stabilizavimosi ženklų. Gyventojų skaičius nebemažėja taip, kaip mažėjo anksčiau dėl emigracijos, o šiek tiek stabilizuojasi.
Kitas klausimas yra, kodėl taip vyksta. Žinoma, tai yra imigracijos procesai, taip pat procesai, susiję su Rusijos karu Ukrainoje, tačiau, pereinant prie vidinių procesų, tai yra, kiek gimstama ir kiek mirštama Lietuvoje, jau nuo 1994 metų šalyje gimsta mažiau žmonių negu miršta. Natūralus pokytis yra neigiamas, ir pastaruoju metu matome šią tendenciją vis labiau įsivyraujančią. Tai nebūtinai yra katastrofa, apie tai galėsime pasikalbėti šiek tiek vėliau.
Ką tai reiškia ir ką mes dabar turime? Mažas gimstamumas, mažas gimstančių vaikų skaičius, mažėjantis reprodukcinio amžiaus moterų skaičius ir spartėjantis senėjimas yra esminė kombinacija, paaiškinanti, kodėl mes dabar tiek daug kalbame apie gimstamumą.
Kaip kitose valstybėse sprendžiama ši problematiką?
V. J. Deimantas. 2026 metai žymi vieną bendrą dalyką Europos Sąjungoje – tai yra metai, nuo kurių vidutiniškai visoje Europos Sąjungoje daugiau žmonių miršta negu gimsta. Turiu omenyje, kad gimstamumas yra mažesnis už mirštančių žmonių skaičių – tai yra bendros tendencijos. Tačiau Europos Sąjunga nėra vienoda ir identiška, taip pat, kaip ir Lietuvos viduje mūsų regionai nėra identiški šiuo klausimu.
Gimstamumo mažėjimas yra pakankamai aiški tendencija jau kurį laiką ne tik Lietuvoje, Baltijos šalyse ar buvusiose posocialistinėse valstybėse, bet ir Pietų Europoje. Pastarieji 5-eri metai taip pat pradėjo rodyti, kad ir Šiaurės šalys – Suomija, Švedija, kitos Skandinavijos valstybės – taip pat patiria mažėjantį gimstamumą. Anksčiau šios šalys su tokiomis problemomis tokio masto nesusidūrė. Iš tiesų kyla klausimas, kas įvyko. Ši problema nėra unikali Lietuvai, tačiau galbūt jos mastas yra šiek tiek kitoks negu kitose Europos šalyse.
Jeigu būtų galima trumpai apibendrinti ir išskirti tuos pagrindinius aspektus bei priežastis, kodėl gimstamumas mažėja, kurie aspektai šiuo atveju būtų iškeliami į viršų?
V. J. Deimantas. Vienas svarbiausių dalykų yra tai, kad žmonės vėliau susilaukia vaikų. Tai nėra naujiena, tai vyksta jau keletą dešimtmečių. Kadangi planuojama susilaukti vaikų vėliau, atitinkamai jų dažnai susilaukiama mažiau.
Su tuo susijusios priežastys yra ekonominis nestabilumas, žmonių polinkis investuoti į savo karjerą, į savo gebėjimus ir išsilavinimą, siekiant iš pradžių užtikrinti stabilumą tiek sau, tiek planuojamai šeimai. Svarbu neatmesti ir to, kad, palyginus su ankstesnėmis kartomis, yra daugiau žmonių, kurie apskritai neplanuoja susilaukti vaikų.
Tai nebūtinai yra itin dideli skaičiai ir nebūtinai smarkiai paveikia Lietuvą, bet svarbu tai paminėti. Taip pat egzistuoja vertybinės prielaidos, paaiškinančios, kodėl gimstamumas mažėja Lietuvoje ir kitose šalyse. Tai dažnai susiję su darbų pasidalinimu namuose auginant vaikus, turiu omenyje, kad vis dar dažnai nėra lygaus darbų pasidalinimo prižiūrint vaikus – moterys tikėtina dažniau negu vyrai prisiims su vaikais susijusias užduotis – tai yra vienas iš svarbių aspektų, kodėl esame šioje situacijoje.
Naujesni dalykai, dažniau pastaruoju metu atsirandantys demografinėje literatūroje, yra aukšti tėvystės standartai. Tai natūraliai reiškia, kad žmonės daugiau savo asmeninių ir finansinių resursų investuoja į turimą vaikų skaičių. Be to, pasaulis yra sudėtingas ir sunkiai nuspėjamas. Dažnai tokios makroekonominės problemos kaip krizės pasaulyje, klimato kaita ar kariniai konfliktai gali sąlygoti žmonių savijautą planuojant šeimą trumpuoju ar vidutiniu laikotarpiu.
Ką daryti ir kaip pagelbėti toms poroms, kurios negali arba bent jau kurį laiką negali susilaukti vaikų? Ar nepasigendate, kad skiriamas nepakankamas dėmesys šiai problemai spręsti?
V. J. Deimantas. Ši problema platesnė negu vien demografinė. Ji apima ir socialinio teisingumo bei sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo klausimus. Tai sudaro sąlygas, kad žmonės, kurie natūraliai be pagalbos negalėtų susilaukti vaikų, tokias paslaugas gautų ir vaikai atsirastų. Manau, visuomenėje yra labai svarbu užtikrinti, kad tokios galimybės egzistuotų.
Iš demografinės pusės vertinant, išsivysčiusiame pasaulyje iki 10 proc. vaikų gimsta pasitelkus pagalbinį apvaisinimą. Tai yra nemaža dalis, nors didžioji dalis vaikų vis dar gimsta tradiciniais būdais. Tokios medicininės priemonės neabejotinai galėtų turėti teigiamą demografinį poveikį.
Joms vis labiau populiarėjant ir pingant, gimstamumo poveikis taip pat būtų teigiamas. Tačiau svarbu tai akcentuoti pirmiausia kaip žmogaus teisę į socialinę bei sveikatos apsaugą ir asmeninių poreikių užtikrinimą, o ne vien kaip demografinį klausimą.
Nuskambėjo idėja sugrąžinti šokius. Iš pradžių daliai gyventojų tai pasirodė gana šmaikštu ir ne vienas išgirdęs tokį siūlymą išspaudė šypseną. Vis dėlto vienišumo problema turbūt yra daug gilesnė. Ar tokie siūlymai ir problemos sprendimo būdai padėtų sumažinti vienišumą šalyje ar visgi reikėtų labiau padirbėti prie šių idėjų?
V. J. Deimantas. Gerai pastebėjote, kad, greičiausiai, tai buvo būdas atkreipti dėmesį į vienišumo situaciją Lietuvoje. Iš tiesų, kalbu net ne vien apie subjektyvią vienišumo patirtį, bet ir apie statistiką, kiek Lietuvoje yra vieno asmens namų ūkių.
Lietuva Europos Sąjungoje šiuo aspektu tikrai išsiskiria ir dažnai pirmauja pagal vieno žmogaus namų ūkių skaičių. Kalbant apie jaunesnius žmones, bendros tendencijos rodo, kad jau daugiau nei 10-metį išsivysčiusiame pasaulyje didžioji dalis žmonių antras puses suranda internetu arba naudodamiesi specialiomis programėlėmis.
Matoma, kad anksčiau tradiciškai paplitusios susipažinimo vietos – šokiai, darbo kolektyvai, barai ar religinės įstaigos – vis labiau praranda savo reikšmingumą formuojant poras. Tai nebaigta diskusija, prie jos tikrai verta sugrįžti nagrinėjant, kaip Lietuvoje jauni ir vyresni žmonės yra patenkinti savo gyvenimu bei kiek jie patiria vienatvę.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
