Liepa Lietuvos bankininkystėje paprastai nebūna kuo nors išskirtinis mėnuo – atostogų laikotarpis ir turi būti toks. Daugiau vartojama, mažiau taupoma, verslas vengia pradėti didesnius projektus, todėl ir bankų rodikliai primena tingaus poilsiautojo piniginę.
Šiųmetė liepa tvarkingai telpa į įprastus vasaros rėmus. Paskolų portfelis truputi mažėjo, indėlių – taip pat. Įmonės net 425 milijonais litų papildė savo einamąsias sąskaitas, tuo tarpu fiziniai asmenys daugiau leido kelionėms ir ledams – jų einamosios sąskaitos aptirpo 26,6 mln. litų.
Tačiau būsto paskolų garvežio vasaros malonumai nesustabdė – augo tiek bendras portfelis (plius 25 mln. litų), tiek naujai išduotų būsto paskolų suma (plius 24,6 mln. litų). Per mėnesį išduota paskolų už 184,3 mln. ir tai yra naujas šių metų rekordas. Bendrame Europos šalių būsto rinkos tolesnio kritimo kontekste tai pozityvi tendencija, rodanti stiprėjantį vartotojų pasitikėjimą.
Nepaisant gerų fundamentalių Lietuvos ūkio rodiklių ir pozityvių tendencijų, politinis rudens diskusijų barometras pranašauja labai apniukusią ekonomikos valdymo strategijos padangę ilgesniu laikotarpiu. Kalbu apie pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodančias idėjas toliau genėti privačią pensijų kaupimo sistemą ir atsisakyti mokestinių lengvatų gyvybės draudimo rinkos dalyviams.
Vienu atveju dangstomasi neefektyvumo, kitu – kovos prieš lengvatas skydu. Jau pasigirdo kritikos, kad tokie veiksmai atbaidys retėjančius privačios pensijų sistemos entuziastus, tačiau tai būtų tik pusė bėdos – ne mažiau pavojinga, kad abiem atvejais žlugdomos itin silpnos ilgalaikio ūkio finansavimo šaltinių formavimo alternatyvos valstybės biudžetui.
Europos Komisija ir centrinis bankas ne kartą perspėjo šalis nares, kad jos privalo reaguoti į pasikeitusią aplinką ir pirmiausia valstybės viduje ieškoti ilgalaikio ūkio finansavimo šaltinių, skatinti ilgalaikį taupymą ir inicijavo viešą diskusiją tuo klausimu. Iš esmės, tokie šaltiniai tėra du – valstybės biudžetas ir privatus finansų sektorius, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka bankai, pensijų ir draudimo fondai.
Pasaulinė finansų krizė ištuštino valstybių podėlius ir privertė gerokai sugriežtinti finansų rinkų ir bankų veiklą, todėl lėšų ilgalaikiam finansavimui surasti sunkiau ir jos tapo brangesnės. Todėl Europos Sąjunga ragina skatinti ilgalaikį taupymą ir investicijas naudojantis mokestiniais ir rinkų reguliavimo įrankiais. Dauguma Europos šalių jau ėmėsi konkrečių alternatyvių priemonių ekonomikos poreikių finansavimui užtikrinti. Tuo tarpu Lietuvoje ir toliau net diskusijų lygmenyje neatitrūkstama nuo labai trumpalaikiško požiūrio.
Jau ilgiau nei metus nepriimama sprendimų dėl galimybių paskatinti ilgalaikių bankų indėlių kaip klasės atsiradimą (maždaug 95 proc. terminuotųjų bankų depozitų - metų trukmės ir mažiau). Tam reikėtų pakeisti teisinę reguliavimo aplinką, tačiau vis pritrūksta politinės valios.
Privačių pensijų fondų plėtra gniaužiama jau kelis metus, gyvybės draudimo rinka, atrodo, tampa nauju valstybės taikiniu. Tokiu būdu privatūs ilgalaikio ekonomikos finansavimo šaltiniai senka atsiradimo fazėje, paliekant tik vieną ir ne pačią efektyviausią alternatyvą – viešojo sektoriaus ribotus resursus.
Jei tai strategija, tai tuomet galimos tik dvi alternatyvos – arba valstybė surado milžiniškas naftos ir dujų atsargas ir biudžetas tuoj pradės pildytis neregėtais tempais, arba valstybė elgiasi it nerūpestingas uogautojas, nusprendęs verčiau prisivalgyti, nei parsinešti rastas uogas namo ir išsaugoti žiemai.
Jei tai tiesiog mėginimas patikrinti rinkos reakciją, tai belieka tikėtis, kad Vyriausybė pakeis savo mąstymo kryptį ir pradės racionalią diskusiją dėl ilgalaikio ekonomikos finansavimo šaltinių potencialo kūrimo.
