Ambicingi siekiai
Pagal Europos Sąjungos įtvirtintus atliekų tvarkymo prioritetus bei atliekų tvarkymo hierarchiją, svarbiausia yra atliekų prevencija. Toliau seka pakartotinis daiktų, gaminių, rūbų naudojimas. Sekantis etapas – atliekų perdirbimas, apdirbimas, kompostavimas ar naudojimas energijai gauti. Ir paskutinėje vietoje, kaip pigiausias, tačiau bene labiausiai kenkiantis aplinkai ir žmonių sveikatai atliekų tvarkymo būdas – šalinimas sąvartynuose.
Atliekų prevencijos ir tvarkymo plane numatyti ambicingi siekiai, tarp kurių, ženkliai sumažinti sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų kiekius iki 13 proc. 2027 m. Pagal Aplinkos ministerijos duomenis, 2019 m. šie skaičiai siekė beveik 25 proc.
Dokumente taip pat užsibrėžiama, kad iki 2025 m. pakartotiniam naudojimui paruošiamų ir perdirbamų komunalinių atliekų kiekis būtų padidintas iki 55 proc. susidarančių komunalinių atliekų, iki 2030 m. – iki 60 proc., iki 2035 m. – iki 65 proc. Siekiama, kad iki 2025 m. pabaigos turėtų būti perdirbama mažiausia 65 proc., o iki 2030 m. pabaigos – mažiausia 70 proc. visų pakuočių atliekų.
Svarbios įstatymų pataisos
Ambicingi tikslai, iki 2030 m. pasiekti Europos Sąjungos „žiediškumo“ vidurkį įtvirtinami paruoštame atliekų prevencijos ir tvarkymo plane, o antrinių žaliavų rūšiavimą, perdirbimą ir jų virtimą žaliavomis turėtų paskatinti birželio mėnesį Seime priimtos Atliekų tvarkymo ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pataisos.
Šių įstatymų pataisos palengvins perėjimą prie žiedinės ekonomikos, kurioje atliekos virs ištekliais, o susidarančių atliekų kiekis bus maksimaliai sumažintas. Tikimasi, kad teisės aktų pakeitimai paskatins žiedinės ekonomikos plėtrą Lietuvoje.
Įstatymo pataisos glaudžiai susiję su Valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo plano projekte numatytais tikslais bei tikimasi, kad jos padėsi pasiekti, kad iki 2035 m. komunalinių atliekų sąvartyne turėtų būti šalinama ne daugiau kaip 5 proc. visų Lietuvoje susidarančių komunalinių atliekų.
Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinama nuostata, kad atskirai surinktos atliekos, siekiant jas paruošti pakartotinai naudoti bei perdirbti, negalėtų būti šalinamos sąvartyne arba deginamos energijai gauti.
Atskirai bus surenkamos maisto, tekstilės ir statybinės atliekos
Atliekų tvarkymo plane atsirado nuostata, kuria būtų užtikrinta, kad iki 2023 m. būtų įdiegtos atskiros surinkimo sistemos statybinėms atliekoms, iki 2024 m. – maisto / virtuvės atliekoms, o iki 2025 m. – tekstilės atliekoms ir pavojingoms atliekoms užtikrinant jų atskirą surinkimą.
Akivaizdu, kad šiandien šalyje trūksta ne tik švietimo ir informacijos apie stambiagabaričių, elektronikos, baterijų, statybinių, pavojingų, tekstilės atliekų, padangų, maisto ir žaliųjų atliekų, eksploatuoti netinkamų transporto priemonių išrūšiavimą bei surinkimą, bet ir pačios infrastruktūros.
„Didelė dalis žmonių nebenaudojamus batus išmeta į bendrą atliekų srautą, o tai reiškia, kad didžioji dalis jų keliauja į sąvartyną arba yra sudeginama. Žmonėms trūksta informacijos ne tik apie rūšiavimą, tačiau ir supratimo, kad daiktai gali būti pataisomi ir naudojami toliau. Didžiąją dali išmetamų batų nesunkiai galima sutvarkyti, tačiau žmonės to nedaro dėl paslaugos kainos. Jei atsirastų mokestinė paskata, kuri leistų sumažinti batų taisymo kainą, neabejoju, daugiau žmonių atneštų mums ir taip ne tik pratęstų savo mėgstamų batų naudojimo laiką, bet ir prisidėtų prie švaresnės aplinkos“ – mano batų taisymo meistras Rimas Končius.
Didėjantis tekstilės atliekų kiekis kelia susirūpinimą
Vilniaus, Kauno ir Alytaus miestų, Lazdijų, Kupiškio ir kitos savivaldybės, nelaukdamos Europos Sąjungos direktyvinių nuostatų perkėlimo į atliekų prevencijos ir tvarkymo planą, pačios ėmėsi kurti tekstilės atliekų surinkimo infrastruktūrą, tuo tarpu kitoms, jau artimiausiu metu teks tuo užsiimti.
Aplinkos ministerijos duomenimis 2019 m. Lietuvoje susidarė 2,5 tūkstančiai tonų tekstilės atliekų, ir tai yra net 79 procentais daugiau nei 2014 m. Dažniausiai, buityje susidarančios tekstilės ir drabužių atliekos bei tekstilės gamybos ar apdirbimo metu susidarančios atliekos surenkamos į bendrą atliekų srautą ir yra šalinamo sąvartynuose. Lietuvoje atskirai surenkama tik 13 proc. naudotos tekstilės nuo visos parduotos naujos tekstilės ir šis lygis laikomas žemu.
Dalies susidarančių tekstilės atliekų kiekio mažinimo klausimas galėtų būti sprendžiamas ir skatinant pakartotinį tekstilės gaminių naudojimą. Pasaulyje vis labiau populiarėja rūbų pasikeitimo ar naudotų rūbų prekybos platformos, kurios skatina neišmesti nebenaudojamų rūbų, o padovanoti ar parduoti juos kitiems ir tokiu būdu prisidėti prie pakartotinio daikto panaudojimo bei užtikrinti, kad pastarasis, dar naudojamas, neatsidurtų sąvartyne.
„Jei anksčiau žmonės į mano dėvėtų rūbų parduotuvę užsukdavo tik dėl ekonominių paskatų, tai daugumos mano klientų motyvacija šiandien, šalia ekonominės jau yra ir aplinkosauginė. Žmonės ne tik dažniau perka dėvėtus rūbus, tačiau ir patys per įvairias platformas parduoda dar gerus, tačiau nebenaudojamus rūbus. Dar prieš keliolika metų kai kurie žmonės slėpdavo, kad rūbus perka dėvėtų rūbų parduotuvėse, o šiandien tai jau tampa norma, ar net prasmingu mados reikalu” – sako dėvėtų rūbų parduotuvės Vilniuje savininkė Kristina Jokūbauskienė.
