Įtarimuose skendinti nacionalinė aprūpinimo krauju sistema žlugdo nemokamą kraujo donorystę.
Kraujo donorystė – vienas slenksčių, ant kurių suklumpa ir virsta sveikatos apsaugos ministrai. Pastarosiomis savaitėmis žibalo į ugnį papylė žinia esą Santariškių klinikose ir kitose Vilniaus sveikatos priežiūros įstaigose stinga donorų kraujo. Kas suvaldys į intrigų sūkurį patekusią žmonėms gyvybiškai svarbią kraujo donorystę?
Donorystė – aklavietėje
„Kraujo donorystės centrų veikla – tik ledkalnio viršūnė. Už donorystės tvarką atsakanti Sveikatos apsaugos ministerija metai iš metų nesugeba sutvarkyti šios srities. Ministrai keičiasi, o donorystės sistema – ne. Taigi donorystė atsidūrusi tarsi aklavietėje“, – įvertino Nacionalinės donorų asociacijos (NDA) tarybos pirmininkas Darius Tumšys.
„Per kraują“ krito sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas. Be to, ir Algis Čaplikas iš posto neseniai pasitraukė po sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko paimto kyšio iš Nacionalinio kraujo centro direktoriaus Vytenio Kalibato.
Į korupciją įsivėlęs A.Skikas, būdamas viceministru, viešai piktinosi kraujo donorystės tvarkos trūkumais ir žadėjo, kad SAM imsis griežtai reglamentuoti visą procesą – nuo kraujo paėmimo iki produktų, pagamintų iš kraujo plazmos, grąžinimo. Pažadai baigėsi kyšininkavimu.
Auditoriams kilo įtarimų
Nacionalinės aprūpinimo krauju sistemos veiklos auditą atlikusi Valstybės kontrolė padarė išvadą, kad kraujo plazmos perdirbimo sistemai trūksta skaidrumo, o kontrolės neužtikrina SAM.
„Donorų kraujas – tai nacionalinis turtas, todėl netoleruotina, kad jo naudojimas nėra tinkamai reglamentuotas ir prižiūrimas. Taip sudaromos sąlygos neskaidriai ir neefektyviai naudoti turimus išteklius ir valstybės lėšas“, – po audito sakė valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė.
Į užsienį iš Lietuvos išvežama apie du trečdaliai iš donorų kraujo atskirtos ir gydymui šalyje nesunaudotos kraujo plazmos. Viena kraujo donorystės įstaiga kraujo plazmą pardavė Austrijos kraujo plazmos perdirbėjai, o kita ją perdirbo Vokietijoje, tačiau pastaroji į Lietuvą parvežė tik dalį iš plazmos pagamintų preparatų. Likę plazmos produktai, iš kurių gaminami brangesni preparatai, buvo parduoti plazmą perdirbusiai Vokietijos įmonei. 2006–2008 m. iš Lietuvos išvežta 42 tūkst. litrų kraujo plazmos.
Auditoriai mano, kad Lietuvoje veikiančios kraujo donorystės įstaigos (VšĮ Nacionalinis kraujo centras (NKC) ir UAB Kraujo donorystės centras) už parduotą kraujo plazmą gautas lėšas turėtų grąžinti į Privalomojo sveikatos draudimo fondą, nes jo lėšomis apmokamas visos kraujo plazmos paruošimas.
Valstybiniams auditoriams kilo įtarimų, kad ne visa nurašyta perdirbta plazma buvo efektyviai panaudota. NKC plazmą nurašo kaip panaudotą, kai į Lietuvą parvežamas nors vienas išgautas kraujo preparatas, nors gali būti pagaminami keturi skirtingi kraujo preparatai. Taip pat nustatyta atvejų, kai vienai kraujo preparatų serijai pagaminti buvo naudojama plazma iš skirtingų siuntų. NKC neturi parengęs tvarkos, nustatančios, kaip turėtų būti nurašoma panaudota kraujo plazma.
Kontrolierių vertinimu, kraujo preparatų gamyba užsienyje iš Lietuvoje paruoštos plazmos nėra ekonomiškai naudinga, nes taip pagaminti kraujo preparatai kainuoja nuo 20 iki daugiau nei 600 procentų brangiau nei šiuos preparatus perkant centralizuotai. Todėl būtų racionaliau visą Lietuvos gydymo įstaigose nepanaudotą kraujo plazmą parduoti, o joms reikalingus kraujo preparatus pirkti centralizuotai, už parduotą plazmą gautas lėšas panaudojant donorų kraujui paruošti.
Auditas padarė išvadas, kad kraujo plazmos išvežimas iš šalies nepakankamai reglamentuotas – teisės aktai nenustato, kada, kokie iš kraujo plazmos pagaminti produktai ir kiek jų turi būti grąžinti į Lietuvą. Teisės aktuose taip pat nenumatyta, kaip turėtų būti naudojamos už parduotą plazmą ar jos tarpinius produktus gautos lėšos ir kas turėtų kontroliuoti jų panaudojimą.
Tad jei teisinė bazė skylėta, o kontrolė nepakankama, kraujo plazmos išvežimas kelia įvairių įtarimų. Tačiau SAM neskuba sklaidyti virš kraujo donorystės susikaupusių šešėlių. Į klausimą apie donorystės problemas SAM atstovai teatsakė cituodami Lietuvos kraujo donorystės įstatymą ir akcentuodami svarbų neatlygintinų donorų indėlį.
Kraujas prilygintas prekei
„Komisijos tikrina, darbo grupės svarsto, bet aiškumo iki šiol nėra. Situacija sudėtinga ir paini. Dėl to žmonės pradeda nepasitikėti donoryste. Pastarųjų metų skaidrumo trūkumas, konfl iktai, administravimo problemos sudavė smūgį donorystei“, – sakė D.Tumšys.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas tvirtino, kad per pastaruosius dvejus metus kraujo donorystės tvarkos trūkumai nagrinėti ne kartą. Anot parlamentaro, bėdų kyla ir dėl to, kad dvi kraujo donorystės įstaigos nekorektiškai konkuruoja tarpusavyje, rašinėja skundus. „Tie, kas prastai atlieka savo darbą, turi būti atleisti. Komitetas paprašė Sveikatos apsaugos ministerijos įvertinti Nacionalinio kraujo centro vadovo darbą“, – tvirtino A.Matulas.
Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas neseniai kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą Raimondą Šukį ir dėl kraujo trūkumo ligoninėse. Pasak A.Matulo, komitetas buvo informuotas, kad Santariškių klinikose ir kitose Vilniaus sveikatos priežiūros įstaigose besigydantys pacientai negauna reikalingo kraujo. Pasak gydytojų, tokia situacija susidariusi dėl to, kad kraujo centrai, ypač sostinėje esantis NKC, nebeturi kraujo atsargų.
Netrukus NKC darbuotojai išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos žmones, kuriame išreikštas susirūpinimas dėl realybės neatitinkančios informacijos apie kraujo trūkumą šalies ligoninėse skleidimo ir kaltinimų NKC dėl netinkamo darbo organizavimo. Kreipimesi pabrėžiama, kad NKC visuomet turi kraujo ir jo komponentų atsargų ir gali patenkinti gydymo įstaigų poreikius.
„Deja, kraujas ir jo komponentai dabartinėje sistemoje nebėra vertybė, o yra prilyginti prekei. Tai esminė šios sistemos yda. Sunkmetis apkarpė sveikatos įstaigų biudžetus. Jei pavieniais atvejais ligoniams pritrūko kraujo, derėtų analizuoti, kodėl šios gyvybiškai svarbios „prekės“ pacientas negavo“, – nuo 2010 metų pradžios įsigaliojusią naują apmokėjimo už kraują tvarką smerkia NKC darbuotojai.
Pacientai negauna kraujo?
Pasak A.Matulo, pakeista apmokėjimo už kraują ir jo produktus tvarka yra poslinkis į gerą pusę. Tačiau ją reikia skubiai tobulinti, nes ji gali sužlugdyti nedideles ligonines.
Mat anksčiau už gydymo įstaigų naudojamą kraują donorystės centrams mokėdavo ligonių kasos, o dabar ligoniams reikiamą kraują turi pirkti pačios ligoninės. Tad greičiausiai kraujas perkamas tik sunkiausiems ligoniams, o kitiems tenka palaukti kritinės situacijos.
„Komitetas SAM pasiūlė nedelsiant peržiūrėti šią tvarką, padidinti įkainius, kad į asmens sveikatos priežiūros paslaugų įkainius realiai būtų įskaičiuotos išlaidos už kraują“, – aiškino A.Matulas.
Skaičiai rodo, kad šiemet donorų kraujo panaudojimas sumažėjo net 5 kartus. „Du kartus galėjo sumažėti kraujo poreikis, tačiau 5 kartai – per daug. Tai jau vyksta pacientų sąskaita. Tą nedelsiant reikia keisti“, – kritinę situaciją įžvelgia A.Matulas.
Ligoninės skaičiuoja nuostolius
Kupiškio ligoninės vadovai tvirtino jau skaičiuojantys nuostolius. „Štai neseniai paguldėme ligonę, kuri serga lėtine kraujo liga. Buvo nuspręsta daryti kraujo perpylimą, kuriam reikia 4 fl akonų. Jų ir kraujo tapatumo nustatymo kaina siekia apie 1 500 litų. Be to, ligonei reikia ir kitų vaistų, taip pat skaičiuojamas maistas, personalo darbas, o gydymo paslaugos įkainis tesiekia apie 400 litų. Kartais užtenka 2 flakonų, jei hemoglobino kiekis kraujyje nėra labai mažas, bet dažniausiai reikia 4“, – skaičiavo ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja Roma Ramanauskienė.
Pasak gydytojos, ligoninėje kas kelis mėnesius prireikia perpilti kraują penkiems ar šešiems ligoniams. „Lėšų trūksta, kaip versimės – nežinia. Tačiau mes negalime pasakyti ligoniui, kad pinigų nėra ir jam neperpilsime kraujo“, – sakė R.Ramanauskienė.
SAM nenori skaidrumo?
Dangutė Mikutienė, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė
Kraujo donorystės problemas turėtų spręsti SAM, bet ji to daryti neskuba. Pirmiausia reikia sutvarkyti teisės aktus, nes problema užkoduota įstatymuose. SAM siūloma įsteigti Kraujo donorų registrą. Tai leistų nustatyti, kaip ir kur naudojamas kraujas. Tačiau to nenorima daryti, todėl reikėtų vertinti atitinkamų SAM pareigūnų atsakomybę. Taip pat iškėlėme NKC vadovo V.Kalibato atitikimo pareigoms klausimą. Kaip SAM gali toleruoti šios viešosios kraujo donorystės įstaigos didelius nuostolius ir valstybės kontrolės kritikuotą centro veiklą?
Nauja tvarka skatina elgtis optimaliai
Violeta Kutraitė, Valstybinės ligonių kasos
Apmokėjimo metodų ir kainodaros skyriaus vedėja Įgyvendinant Lietuvos audito ataskaitos rekomendacijas ir siekiant efektyviau administruoti PSDF biudžeto lėšas, įvesta nauja mokėjimo už kraują, jo komponentus ir preparatus tvarka. Manome, kad ši nauja tvarka skatins asmens sveikatos priežiūros įstaigas optimaliai naudoti kraujo komponentus ir preparatus bei jiems įsigyti skirtas lėšas. Nuo 2010 m. sausio 1 d. konservuoto kraujo, už kurio paruošimą anksčiau atskirai buvo mokama kraujo donorystės įstaigoms, kaina yra įskaičiuota į galutines kraujo komponentų kainas.
Siekiant kuo tiksliau nustatyti, kiek gydymo metu sunaudojama kraujo komponentų ir preparatų, buvo surinkti duomenys apie faktinį kraujo komponentų ir preparatų sunaudojimą visose įstaigose ir jais remiantis buvo apskaičiuoti faktinio kraujo produktų vienetų sunaudojimo vidurkiai pagal atskiras paslaugas, kurie ir buvo įskaičiuoti į šių paslaugų bazines kainas. Tad įstaigoms už šias paslaugas mokama tokiomis kainomis, kurios leidžia patenkinti vidutinį kraujo produktų poreikį paslaugai suteikti. Pasibaigus pirmam ketvirčiui bus surinkta informacija iš minėtų įstaigų naujai tvarkai įvertinti ir priimti galimi sprendimai.
Vida Tavorienė
