Mūsų jau nebestebina tas faktas, kad pramonė teršia aplinką. Nors rūkstančių kaminų dabar mažiau nei esame matę sovietiniuose filmuose, bet pramonės tarša mums atrodo neišvengiamas dalykas. Ar iš tikrųjų taip?
Krizė sumažino taršą
Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos departamento direktoriaus Vitalijaus Auglio teigimu, Lietuvos pramonės sektorius ne visada buvo labiausiai teršiantis aplinką. „Lietuvoje keitėsi santvarkos, ūkio sektoriai, daug taršos požiūriu agresyvių pramonės įmonių bankrutavo ar turėjo persitvarkyti. Žinoma, po truputį šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekiai augo, bet ne taip greitai kaip mūsų BVP. Pramonės sektoriaus neaplenkė ir 2008-2009 metų krizė, tuomet krito vartojimas ir tai privertė sumažinti gamybos apimtis. Tačiau ekonomikai atsigavus yra tikimybė, jog išmetimai ir vėl didės“, - tvirtina V. Auglys.
Remiantis turimais duomenimis nuo 1990 metų iki 2012 metų ŠESD emisijų pramonės sektoriuje sumažėjo 19 proc. Rūgštinančių dujų išmetimai sumažėjo 88 proc. Kitų aplinką teršiančių medžiagų emisijų rodikliuose pastebimas svyravimas priklausomai nuo metų. Ekonominės krizės laikotarpio Lietuvoje duomenys puikiai iliustruoja tai, jog pramonės sektorius buvo „aprimęs“, nes smalkių, sunkiųjų metalų, lakiųjų organinių junginių ir kitų aplinką teršiančių medžiagų emisijos sumažėjo 2009 metais.
Šiandien tokios pramonės šakos kaip chemija ar naftos perdirbimas aplinką teršia gerokai mažiau, nes šių šakų įmonės daug investavo į įrenginių modernizavimą ir gamtinių resursų panaudojimą. Pasak V. Auglio, kiti ūkio sektoriai kelia didesnį nerimą, nes transportas ar žemės ūkis yra sunkiau valdomi, o juose matomas žymus padidėjimas azoto junginių ir kietųjų dalelių, kurie stipriai prisideda prie klimato kaitos.
Lietuvos pramonės sektoriaus taršos dalis nėra labai didelė lyginant su kitomis Europos Sąjungos (ES) narėmis. „Tą nedidelę dalį dar papildo teršalai, kurie atkeliauja su vyraujančiais vakarų vėjais iš kitų šalių“, - tvirtina V. Auglys. Lietuva niekada nebuvo labai industrializuota šalis, tad ir per pastaruosius dešimtmečius nepastebėta, kad kurtųsi naujos itin aplinką teršiančios įmonės.
Kad pramonė būtų „draugiškesnė“ aplinkai
Pasak V. Auglio, šiuo metu Europos mastu vykdoma nemažai su klimato kaita susijusių iniciatyvų. Viena pagrindinių – Europos Sąjungos klimato kaitos ir energetikos 2030 metų politikos įgyvendinimas. Šis dokumentas numato ne tik būdus kaip mažinti ŠESD, bet ir nukreipia dėmesį į energetinį sektorių, nes siekiama mažiau importuoti energetinių išteklių. Taip didinama šalių energetinė nepriklausomybė, skatinamos inovacijos. Kuo anksčiau bus investuota į naujausias technologijas, tuo greičiau ir didesnė bus gauta pridėtinė nauda. Taip pat pradedamos diskusijos dėl oro kokybės reikalavimų. Europos Sąjungos šalims narėms nustatomos naujos emisijų ribos.
Tai svarbu ne tik pramonei, bet itin aktualu ir energetikos sektoriui. Lietuva kreipėsi į Europos Komisiją prašydama suteikti pereinamąjį laikotarpį nuo 2016 iki 2020 metų, kad šilumos ir elektros energijos gamintojai galėtų tinkamai prisitaikyti prie naujų reikalavimų. ES visoms valstybėms narėms taiko vienodas sąlygas, tačiau atsižvelgiant į tam tikrus sunkumus, pavyzdžiui, į tai, jog Lietuvai reikia nemažai investuoti, norint pasiekti 2016-2020 metų ribines vertes, būtų taikomos tam tikros išlygos ir pereinamieji laikotarpiai, kurie palengvina naštą.
Pramonės sektoriui atsipalaiduoti neleidžiantys ambicingi ES tikslai, leidžia manyti, jog ateityje Lietuvos pramonės sektorius bus modernesnis, efektyviau naudojantis energiją ir mažiau teršiantis aplinką.
