Smagiausia naujiena yra ta, kad Kaziuko mugė sugrįš į Katedros aikštę, iš kurios kadaise buvo išguita: ši mugė juk nėra paprastas savaitgalio jomarkas, jos pradžia siekia 1604 m. Karalaitį Kazimierą paskelbus šventuoju, kovo 4 d. Vilniaus gatvėmis nusidriekdavo teatralizuotos procesijos, kuriose garbė buvo pasirodyti sostinės amatininkų cechams su savo vėliavomis, prekeivių gildijoms, vienuolijoms, Vilniaus universiteto studentams. Mažai kas žino, kad nuo 1827 m. Katedros aikštėje teisėtai rengta mugė iš čia buvo išguitas carmečiu, kai 1901 m. čia buvo pastatyta imperatorienės Jekaterinos II statula. Pirklių ir amatininkų turėta privilegija šv. Kazimiero procesijų dienomis Katedros aikštėje rengti mugę buvo paniekinta, o ši išguita į
Lukiškių aikštę
Pasak sostinės savivaldybės tarybos sekretoriaus Miroslavo Monkevičiaus, savivaldybės kvietimu Kaziuko mugėje pirmą kartą svečiuosis su Vilniumi susigiminiavusių miestų delegacijos iš Kaliningrado, Vitebsko, Lvovo, Vroclavo ir kitų miestų. O nenuilstantis mugės rengėjas Vytenis Urba pabrėžė, kad šiemet prie mugės rengimo labai prisidėjo jaunimas. Įdomu, anot V.Urbos, kad ir mugės emblemą sukūrė jauni menininkai T.Gruzdys ir U.Balčiūnaitė, geriausiai atskleidę Kaziuko mugės dvasią. O Vilniaus kolegijos studentai, vadovaujami Gražinos Skripkienės, sumodeliavo ir pasiuvo net 25 viduramžių miestelėnų kostiumus.
Viduramžių dvelksmas ir virtuvės kvapai
Gedimino laikų miestelis išaugs Rotušės aikštėje: čia staliai, kalviai, dailidės, medžio drožėjai ir kiti meistrai kvies akis paganyti ir pasimokyti. „Skambės viduramžių muzika, kunkuliuos katilai, kuriuose virsime patiekalus iš tam metui būdingų produktų, įvairių amatų gildijų atstovai demonstruos nagingumą. Lankytojai išvys istorinių ir karinių klubų pasirodymus, šokius ir žaidimus, parengtus specialiai šiai mugei“, – vardijo V.Urba.
Dar viena mugės naujovė – ilgutėlė prekyviečių virtinė, anot M.Monkevičiaus, „visų laikų ilgiausias Kaziuko kelias“, vingiuosiantis pagrindinėmis Senamiesčio gatvėmis net 8 kilometrus. Totorių gatvelėje įsikurs Močiučių verslo inkubatorius, kuriuo bus siekiama suvaldyti ir suburti guvias močiutes, vengiančias oficialių prekyviečių ir prekiaujančias mezginiais kur papuola. Įdomu, ar pavyks jas suvaldyti?
Drąsiau besišypsantis Vilnius
Šių metų Kaziuko mugės šūkis „ Derėkis ir lauk magaryčių!“ taip pat gan neįprastas šiandienos lietuvių ausims. Tačiau V.Urba sakė seniai norėjęs atgaivinti primirštą Kaziuko dvasią, kurios esmė – ne tik prekiauti, bet ir pasižmonėti, pasidžiaugti. O kas gi tos magaryčios? Pasak lituanistų, tai vaišės ar dovana, ką nors sėkmingai pirkus, išmainius ar rankomis sukirtus, ir nebūtinai kartu išmesta burnelė. „Senutė dar iškaulijo ašminį magaryčių“, „Šėpą ir stalą pirkau, o kėdę davė magaryčių“, – tokių pavyzdžių pateikia Lietuvių kalbos žodynas. Ir V.Urba ragina tautiečius ne valdiškai, o išmoningai, geranoriškai pažvelgti į prekybą, kad ši netaptų tik pasipelnymu ar išlaidavimu. Anot jo, pirkėjas turi būti patenkintas ne tik preke, bet ir prekeiviu, o šis džiaugtis ne tik pelnu, bet ir pirkėju.
Tad kovo 7–9 dienas (mugė lankytojų patogumui nukeliama į savaitgalį) Vilniuje siekiama paversti didele smagia švente. Kiekvienas norintysis galės dalyvauti akcijoje „Padovanok Kaziukui šypseną“ ir prisijungti prie drąsiau besišypsančiū vilniečių, įsigyti specialiai suruoštą „Kaziuko lauknešėlį“, kuriame bus tradiciniai mugės gaminiai.
Pasak knygos „Kaziuko mugė“ autoriaus prof. Liberto Klimkos, ši šimtamete istorine tradicija išsiskirianti šventė yra unikali, tad verta ja mėgautis ir pelnytai didžiuotis. „Kilusi iš šventojo karalaičio Kazimiero procesijų, rengiamų nuo 1604 metų, rodydama rankų darbo išmoningus gaminius, vaišindama kulinarinio paveldo valgiais ir džiugindama unikaliomis vilnietiškomis verbomis, mugė neturi lygių aplinkiniuose kraštuose“, – knygoje rašo L.Klimka.
