Kodėl iš alaus gamintojų nebus gerų bankininkų
Islandijai turbūt priklauso trumpiausio milijardieriaus gyvenimo rekordas – nespėjo jų užsiauginti, kaip jau visus ir prarado. Pirmieji du iš šešių atsirado dėka verslo Rusijoje. Thoras Bjorgolfssonas ir jo tėvas Bjorgolfuras Gudmundssonas kartu įkūrė alaus gamybos kompaniją „Bravo International“ Sankt Peterburge. 2002 metais kompaniją įsigijo „Heineken“. 2006 metais Thoras tapo pirmuoju islandu, kuris pateko į „Forbes“ reitingą – 350 vieta su 1,4 milijardo JAV dolerių, 2007 metais – jau 249 vieta su 3,5 milijardo. 2008 metais prie jo reitinge prisijungė ir B. Gudmundssonas, kuris jau spėjo įkurti antrą pagal dydį Islandijos banką „Landsbanki“. Tačiau prasidėjo krizė: Thoras, praradęs daugiau nei 70 proc. turto, visgi liko milijardieriumi, vieninteliu Islandijoje. O štai tėvui pasisekė mažiau. Po banko nacionalizavimo jo turtas tapo lygus nuliui, plius dar ir 500 milijonų dolerių skolų.
Jaunystės klaida už 42 milijardus
Yasumitsu Shigeta istoriją būtų galima palyginti su Marko Zuckerbergo istorija – 1999 metais jis tapo jauniausiu Japonijos milijardieriumi, turtus susikrovusiu savarankiškai. Jis įkūrė kompaniją „Hikari Tsushin“, pradėjusią dirbti su naujomis technologijomis ir tuo metu naujų prietaisų – mobiliųjų telefonų – distribucija. 1999 metais jo turtas buvo įvertintas 25 milijardais dolerių, 2000 metais – jau 42 milijardais. Y. Shigeta buvo laikomas jaunuoju genijumi, buvo kviečiamas į stambiausių kompanijų direktorių tarybas ir t.t. Viskas žlugo vos per kelis mėnesius – įvyko žymusis „dotkomų krachas“ (krizė, susijusi su interneto kompanijų pervertinimu), ir Y. Shigeta turtas sumažėjo iki vos kelių šimtų milijonų. „Hikari Tsushin“ reputacija buvo gerokai pagadinta, investuotojų ji nebedomino, todėl išnyko iš stambių kompanijų sąrašo.
Kad sugrįžtų į milijardierių sąrašą, Y. Shigeta turėjo laukti 15 metų – jo kompanija pakeitė strategiją ir ėmėsi korporatyvinių pardavimų. Šiandien jo turtas vertinamas 1,65 milijardo.
Bėdos su bankais
Japonų milijardierius Masayoshi Sonas iki šiol laikomas rekordininkų pagal prarastus pinigus – jis, kaip ir E. Batista, turėjo šansų tapti turtingiausiu pasaulio žmogumi, bet 2000 metais jo turtai sumažėjo maždaug 70 milijardų dolerių. Be to, tai įvyko vos dėl vieno nesėkmingo sandorio.
Jo įkurta kompanija „Softbank“ šiandien yra stambiausia Japonijos ryšio operatorė. Ji spėjo investuoti į „Yahoo!“, įsigyti japoniškąjį britų operatorės „Vodafone“ padalinį, tapo oficialiu „Apple“ platintoju ir įvykdė nemažai kitų žygdarbių. Tačiau 2000 metais „Softbank“ nusprendė investuoti į bankų sektorių ir pradėjo nuo to, kad įsigijo dėl skolų parduodamą „Nippon Credit Bank“. Sandoria suma sudarė 80 milijardų JAV dolerių. Tačiau po sandorio paaiškėjo, kad viskas yra ne taip gerai, kaip galėtų būti. Kai bankas tapo privačiu, susitarti tapo gerokai sudėtingiau, ir jau 2001 metais jis vėl pakeitė savininkus už gerokai mažesnę sumą. Praradimai buvo nesuvokiami – net šiandien, po kelių sėkmingų M. Sono verslo ėjimų, jo turtas siekia jau tik 9 milijardus. Tiesa, net ir to užtenka, kad išliktum vienu iš turtingiausių ir žymiausių Japonijos verslininkų.
O. Deripaskos atvejis
O štai ir rusiškas rekordas. Ir vėl staigaus pakilimo. Ir vėl kalta krizė – po to, kai 2008 metais Olegas Deripaska užėmė 9 vietą „Forbes“ milijardierių reitinge su 28 milijardais dolerių, jis per metus sugebėjo padvigubinti savo turtą, tačiau jau netrukus laukė dar didesnis kritimas. 2009 metais jo turtą „Forbes“ įvertino jau vos tik 3,5 milijardo. Tai reiškia, kad jis prarado 88 proc. turto. Priežastys – per didelė jo kompanijų skolų apkrova ir aliuminio kainų kritimas. Tiesa, vėliau O. Deripaska savo finansinę padėtį vėl gerokai pasigerino – 2013 metais jo turtas įvertintas jau 8,5 milijardo.
Ratų guolių karalienės kritimas
Maria-Elisabeth Schaeffler, kompanijos „Schaeffler Group“, vienos iš Vokietijos ratų guolių ir automobilių detalių gamybos lyderių, savininkė 2008 metais užėmė 15 vietą tarp pasaulio milijardierių su 8,5 milijardo dolerių. Tačiau planai buvo dar ambicingesni – kompanija nedraugiškai prisijungė savo konkurentą „Continental AG“. Šį sandorį analitikai vėliau pavadins savižudiška. „Schaeffler Group“ pačiai teko įbristi į 16 milijardų eurų skolas, kad sugebėtų įsigyti kompaniją, o prie to prisidėjo ir pačios „Continental AG“ skolos bei ilgas konfliktas su jos valdyba. Pavyzdžiui, bandymai pakeisti kompanijos prezidentą baigėsi nesėkme, ir jam teko pasiūlyti 10 milijonų eurų išeitinę kompensaciją.
Milijardierius iš lušnynų atgal į lušnynus
Krizės banga beveik nepalietė kuklių Kinijos milijardierių, užtat nuplovė nemažai Indijos milijardierių, kuriems teko išgyventi rupijos kritimą. Rekordininku tarp jų tapo Anilas Ambani, vieno iš stambiausių Indijos konglomeratų „Reliance Group“ bendrasavininkas. Po to, kai 2008 metais jis sumušė rekordą, gavęs didžiausią pelną ir pasiekęs 42 milijardų dolerių turto atžymą, dėl komunikacijų ir pramogų aktyvų kainos kritimo per metus A. Ambani prarado 76 proc. savo turto – beliko 10 milijardų. Šiandien – jau tik 6. Tačiau panašu, kad pergyveno jis ne per daugiausia. 2009 metais „Reliance Group“ įsigijo Steveno Spielbergo kino studiją „Dreamworks“ už 1,5 milijardo dolerių.
Prekiauti ginklais paprasčiau, nei produktais
Jei istorija, kaip rusų kilmės Izraelio verslininkas Arkadijus Gaidamakas susikrovė savo turtus, yra išties paslaptinga (o kaip gali būti kitaip, jei jos raktiniai žodžiai yra „nafta“, „ginklai“, „deimantai“, „SSRS skola“ ir „Angola“), tai istorija apie tai, kaip šis žmogus savo turtus prarado, yra akivaizdi. 2008 metų žaidimai Tel Avivo biržoje ir investicijos į abejotinas kompanijas jam kainavo 70 proc. jo turto – jis sumažėjo iki 500 milijonų dolerių.
Tačiau tai nebuvo pats nesėkmingiausias jo gyvenimo etapas. 2009 metais Prancūzijos teismas lygtinai nuteisė jį 6 metų laisvės atėmimo bausme už ginklų prekybą Angoloje (2011 metais bausmė sutrumpinta iki 3 metų), vėliau Izraelio prokuratūra apkaltino jį pinigų plovimu.
Iš „Metų verslininko“ į „Metų nevykėlius“
Lakshmi Mittalas galėtų būti pavadintas metalurgijos karaliumi: 2006 metais, susijungus „Mittal Steel“ ir Liuksemburgo „Arcelor“, jis sukūrė stambiausią plieno liejimo kompaniją pasaulyje – „Arcelor Mittal“. Jai priklausė apie 10 proc. pasaulio rinkos. Tačiau įvairūs titulai netrukus virto kritika: iš „Metų verslininko“ ir „Metų žmogaus“ L. Mittalas virto „Metų nevykėliu“. 2007 metais jo turtas buvo vertinamas 45 milijardais dolerių, tačiau vėliau jis du kartus tapo kompanijos kapitalizacijos kritimo lyderiu (2008 metais – 60 proc., 2011 metais – 68 proc.). Šiandien jo turtas siekia 16,5 milijardo, o vienu metu tesiekė 10,5 milijardo dolerių. Dėl visko kaltos plieno kainos. Pats L. Mittalas tapo tikru blogo vadovavimo etalonu, atsirado net ir žaidimas „Kill Mittal“.
