Praeitą sykį susitarėme, paveikti Davoso forumo dalyvių entuziazmo, pakalbėti konkrečiau apie galimas rinkos ūkio sistemos reformavimo kryptis.
Aptarėme kasmetinį Pasaulio ekonomikos forumą Davose ir jame pademonstruotus plačius, gal net atrepetuotus užmojus iš esmės taisyti rinkos ūkio sistemą. Tie užmojai buvo juolab įspūdingesni, nes šį kartą Davosan susirinko kaip reta mažai valdžios žmonių ir netikėtai daug didžiųjų korporacijų vadovų.
Kaip galima būtų „patobulinti“ laisvos rinkos ūkinę sistemą jos pačios nesugriaunant? Valdžios (o ir mokslo) žmonės siūlo, žinoma, griežtinti esamas ir kurti naujas taisykles verslo įmonių veiklai, dar daugiau joms nurodant, normuojant, uždraudžiant, paliepiant, limituojant, baudžiant ir t.t.
Stambiojo kapitalo atstovų akimis reikia jausti daugiau „socialinės atsakomybės“, elgtis pagal „korporatyvinės etikos“, „garbės kodeksų“ ar panašių pačių susikurtų „statutų“ reikalavimus.
Tai nenaujos „melodijos“. Tokie siūlymai nėra beprasmiai, jų dėka atsiranda jei ne daugiau naudos, tai bent daugiau supratimo, kad reikia kažką daryti, nes sistema netobula.
Alternatyva užmojams vis labiau reguliuoti laisvą ūkininkavimą galėtų būti ūkininkavimo laisvės išplėtimas.
Esmė ta, kad verslo laisvė šiandien didžiausiai dalimi yra didžiųjų privačių bendrovių veiklos laisvė. Tai gerai. Blogai tai, kad likusioms ūkinės veiklos formoms veikimo laisvė gan uoliai apribojama.
Didžiosios verslo bendrovės net nėra privačios grynąja to žodžio prasme, nes nesyk tai – susitelkusi pagrindinių akcininkų grupė, visą bendrovės ir jos įmonių valdymą perdavusi samdomiems specialistų būriams, o pati nubrėžianti tik strategines veiklos kryptis, orientuotas į pasirinktų politinių jėgų ar ideologijų rėminą, įtakos ir galios viešajame gyvenime stiprinimą ir didinimą.
Smulkus ir vidutinis verslas – virš 90 proc. visų ūkio subjektų – dažnai yra vienintelis tikrai laisvos rinkos subjektas, t.y. tikrai turintis konkuruoti su kitais tokiais pačiais atitinkamose produktų ar paslaugų rinkose ir būti priklausomas nuo jam nepavaldaus kainų svyravimo rinkoje. Jei tik tokios įmonės viešpatautų ekonomikoje – tai ir būtų Adamo Smitho aprašyta efektyvioji rinkos ūkio sistema.
To nėra; kiek svarbios bebūtų smulkios ir vidutinės įmonės kuriant darbo vietas, užtikrinant rinkodarinį lankstumą ir inovacinį veržlumą, nacionalinėse ekonomikose dominuoja bendrovės-gigantai – tiek kiekybiškai, tiek prismaugiant konkurenciją ir laisvą kainodarą.
Kitas ūkio subjektas – pati valstybė. Jei mažos įmonės nukenčia dėl didžiųjų bendrovių diktato, spaudimo, rinkos galios demonstravimo, tai valstybei tas negresia. Priešingai, ji tiesiog priverčiama dalyvauti kaip ūkio subjektas ten, kur privatus verslas negali, bijo, nemoka ar kitaip nepajėgus imtis užduoties. Energetika, pagrindiniai keliai, jūrų ir oro uostai, didžioji dalis aukštojo mokslo ir profesinio rengimo paslaugų bei beveik visi moksliniai tyrimai yra palikta valstybei – organizuot, finansuot, rizikuot ir galop pateikt ūkiui, nes viso to labai reikia visiems ūkio subjektams.
Lietuvoje matome, kad kažkada pasidavę totalinio privatizavimo iliuzijoms kenčiam dar ir šiandien. Ir šiandien tebegalioja naivus senas tabu – valstybė neturi imtis tiesioginės ūkinės veiklos, nebent jai tai leistų arba nurodytų privatus verslas. Vietoj vienintelio imanentinio ūkinės veiklos kriterijaus - veiklos racionalumo – atsiranda kitas kriterijus: ideologinis. Jei ūkio sistemos kanonas skelbia, kad privatus ūkininkavimas – efektyviausias, tai valstybei ar nepelno organizacijai imtis verslo turi būti neleidžiama ar bent išpeiktina ir smerktina.
Ir tada turim štai ką. Pirkti vaistus visą Lietuvą padengiančiam valstybinių vaistinių tinklui (jei toks atsirastų) būtų daugsyk pigiau, ir antkainis tokiose vaistinėse būtų kur kas mažesnis (nes atpultų reklamos ir nepanaudojamų gamybinių pajėgumų išlaidos), bet – ideologinė nuostata laiko tokį sumanymą smerktinu.
Visuomenės (vaistų pirkėjų) pajamų švaistymas mažmeninėje vaistų prekyboje toks akivaizdus, kad valdžia net ėmėsi reguliuoti privačių didmeninių ir mažmeninių įmonių prekybinius antkainius (neseniai Seime priimtu įstatymu, įsigaliosiančiu balandžio mėnesį).
Šitaip racionalumo kriterijų pakeitus ideologinio grynumo kriterijum padaryta antra klaida – privačiam verslui imta reguliuoti kainas.
Pirmuoju atveju greta privačių vaistinių į konkurencinę kovą stotų valstybinės vaistinės ir rinkos mechanizmas dar labiau atsigautų - juk konkurencija! Antruoju atveju priešingai – administraciniu nurodymu nusitaikyta į pačią rinkos širdį.
Greta privataus sektoriaus su jo dviem labai skirtingais – stambiųjų bendrovių ir smulkių įmonių – padaliniais bei valstybinio sektoriaus dar yra pelno nesiekiančių įmonių sektorius.
Sisteminių reformų pradžioje mes su mažaraščiams būdingu nesigilinimu į esmę kooperatyvus sutapatinom su kolūkiais ir ilgai tyčiojomės iš kooperatinės ūkininkavimo formos tiek diskriminuodami apmokestinimu, tiek ignoravimu. Mažai kooperatyvų teturim ir šiandien, o ir tie dažniausiai nėra tikrieji kooperatyvai – uždirbto pelno neišdalija kooperatyvo nariams.
Kai ne tik daugelyje Lietuvos mokyklų, bet ir vienoje Vilnius ministerijoje ėmė veikti viešosios įstaigos „Kretingos maistas“ valgykla ir ministerijos darbuotojus pritrenkė pietų pigumas – teko ir spaudai pripažinti, kad vardan pelno maksimizavimo veikianti privati įmonė nėra visur ir visais atvejais geriausias ūkininkavimo būdas.
Stambiųjų bendrovių šiandien niekas nepakeis. Bet ūkinis gyvenimas nepalyginamai įvairesnis ir keliantis daugiau uždavinių, nei aprėpia korporacijų veikla. Tas gyvenimas pilnas nišų, neretai – ganėtinai stambių.
Amžinatilsį akademikas Eduardas Vilkas nepavargdavo aiškinęs – ekonomika yra mokslas apie sveiką protą. Jokiai kitai žmonių veiklai ideologiniai masteliai neatneša tiek žalos, kaip išteklių naudojimo racionalumu besivadovaujančiai ūkinei veiklai. Kai nustosime bijoję rinkos ūkio fundamentalistų – irgi sugebėsime apsaugoti savo ūkinę veiklą nuo ideologinių užkeikimų.
