Ekonomikos atsigavimą mato tik politikai. Kaimo žmonės naujus metus stumia pusnyse ir skurde. Kaimo parduotuvių pardavėjos jau nuo Kalėdų liūdnomis akimis žvelgia į prekių prikrautas lentynas. Su tuščia pinigine kaimo žmonėms nėra prasmės klampoti į parduotuvę.
Pirkėjai veržiasi diržus
Panevėžio rajono Naujarodžių parduotuvės pardavėja prisipažįsta, kad pasibaigus Kalėdų apsipirkimo laikotarpiui dabar – tikrasis sunkmetis. Apyvarta smukusi, žmonės į dešras ir mėsą nė nežiūri, užsuka tik alaus ir alkoholinių gėrimų. Parduotuvė sumažino net duonos užsakymus. Ir tikrai ne dėl užpustytų kelių, nes jie nuvalyti, išvažiuojami. Žmonės po švenčių visai neturi pinigų ir neina į parduotuvę. Skolon imti prekių Naujarodžiuose negalima.
To paties rajono Geležių parduotuvė erdvi, neseniai suremontuota. Joje dirbanti Zita Šukienė sako, kad prekių pasirinkimas didžiulis. Geležiuose pernai žmonės pirko daugiau nei 2009 metais, todėl moteris linkusi manyti, kad didžiausi sunkumai jau praeity, žmonės šiek tiek turtingesni. Nors nuo Geležių iki Panevėžio – apie 30 kilometrų ir autobuso bilietas į vieną pusę kainuoja 8,80 lito, žmonės mano, kad apsimoka važiuoti apsipirkti į Panevėžį. Važiuojant lengvuoju automobiliu kelionei tenka išleisti 20 litų, todėl kaimo žmogus pirkdamas mieste nieko nesutaupo, bet užtat pasivaikšto, pagano akis tviskančiuose prekybos centruose.
Z.Šukienė teigia, kad Geležiuose žmonės linksmesni nei kituose kaimuose. Pasak Zitos, daugiausia dejuoja aukštaičiai, o Geležiuose dar nuo kolūkinių laikų apsigyveno nemažai suvalkiečių, žemaičių, dzūkų. Jie ir suteikia linksmumo, praskaidrina nuotaiką.
Kaip ir Naujarodžiuose, Geležių parduotuvėje skolon prekių niekas neduoda. Žmonės net neprašo. Ir kam prašyti, jei skolon alkoholio galima gauti nelegaliose prekybos vietose. Ten degtinės ar alaus galima imti neturint cento kišenėje. Paslauga, aišku, ne už ačiū. Skolinaisi 10 litų – atiduosi 15. Laiku neatidavei, pavėlavai – už pasiskolintus 10 litų reikia grąžinti 20.
Netoli Panevėžio esančioje Liūdynės gyvenvietėje seniau buvo dvi parduotuvės. Dabar liko tik viena, įsikūrusi daugiabučiame name. Ji dirba iki aštuntos valandos vakaro, be poilsio dienų. Pardavėja Svetlana Geronaitienė teigia, kad pirkėjų po švenčių nėra daug. Vienas žmogus būtiniausių prekių perka už 20 litų ir tik retesniais atvejais išleidžia daugiau. Kaimų parduotuvėse, palyginti su didžiaisiais prekybos centrais, prekės brangesnės 20–50 centų. Nors miestas netoli, pristigus būtiniausių produktų važiuoti neapsimoka.
Jau du mėnesius parduotuvėje galima atsiskaityti ir banko kortele. Ši naujovė kaimo žmonėms labai patinka, jie džiaugiasi, kad nebereikia nešiotis grynųjų.
Be darbo nėra gyvenimo
Liūdynės kaimo bendruomenės pirmininkė Laima Ivanovienė teigia, kad gražesnio gyvenimo viltys Liūdynėje jau sudužusios. Darbo neturintys žmonės nuleido rankas. Projekto “Keičiu veiklą„ koordinatore dirbanti L.Ivanovienė neslepia, kad grįžus iš aplinkinių kaimų ir jai pačiai kartais norisi pravirkti.
Vos pagrindinį išsilavinimą įgiję, bet profesijos neturintys žmonės negauna darbo, jaučiasi nereikalingi. Galėtų mokytis, įgyti specialybę, bet dėl baisaus skurdo šios svajonės neįgyvendinamos. Mokymosi kursai trunka 3–4 mėnesius. Jauni žmonės sako, kad labai norėtų įgyti profesiją, bet neturi pinigų net kelionėms į kursus. Su motina gyvenantis jaunuolis pragyvena iš 319 litų motinos pašalpos. Dviem už tiek išgyventi ir dar mokytis tiesiog neįmanoma.
Būna, kad kaimo žmonės neturi pinigų vaistams nusipirkti. Vienai Liūdynės gyventojai reikėjo važiuoti į ligoninę operuotis, bet ji neturėjo pinigėlių įsigyti operaciniam krepšeliui, kurį reikia atsivežti į ligoninę. Pinigų surinko kaimo bendruomenė, aukojo kredito unija.
Liūdynėje skurstančiųjų itin daug, nes dėl senojo miesto sąvartyno kaimynystės šioje gyvenvietėje buvo nuvertėjęs nekilnojamasis turtas. Butų prisipirko daug neturtingų žmonių.
Gyvenvietė tuštėja. “Mano gatvėje yra apie 20 namų. Kas antrame belikę tik pensininkai. Jaunesni išvažiavo užsidirbti su vaikais ar paliko juos seneliams. Tie, kuriuos netenkina varganas gyvenimas iš pašalpų, išvažiavo“, – sako bendruomenės pirmininkė.
Naujų darbo vietų Liūdynėje atsirado tik prieš porą mėnesių, kai Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras Dvarininkų kaime, esančiame už 2,5 kilometro nuo Liūdynės, įdarbino 8 žmones. Jie rūšiuoja į naująjį regiono atliekų sąvartyną patenkančias antrines žaliavas ir gauna atlyginimą.
Rūšiavimo cechelyje darbo gavo tik tvarkingi, kaimo bendruomenių rekomenduoti asmenys. Pirmenybė buvo suteikta vietos kaimų gyventojams.
L.Ivanovienė teigia, kad dirbti nori daugelis, žmonės nuolat klausinėja, laukia, kada atsiras daugiau darbo vietų.
Panevėžio r. Velžio seniūnas Alfonsas Bakšys sako, kad seniūnijoje skursta apie 3 tūkstančiai gyventojų. Nebuvo nė vieno pašalpų gavėjo, kuris atsisakytų atidirbti gaunamą 315 litų pašalpą. Seniūnijoje žiemą vasarą darbų daugybė. Žmonės, kurie prieš keletą metų kapstydavosi senajame sąvartyne ir iš to pramisdavo, uždarius sąvartyną pasitraukė tyliai, jų likimas nežinomas. Seniūnas mano, kad vieni mirė, kiti gavo darbo pas ūkininkus.
Atima socialines pašalpas
Ekonomikos atsigavimą pastebi ir dėl to džiūgauja tik politikai. Kaimo žmones Naujieji metai užklupo skurde ir pusnyse. Pusnys pavasarį sutirps, o skurdui galo vis dar nematyti.
Į skurdą žmones įstūmė nedarbas. Štai Panevėžio rajone, kur klestėjo žemės ūkis ir verslas, dabar žemiau skurdo ribos atsidūrė net 27 proc. gyventojų.
Rajono savivaldybės Socialinės globos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė teigia, kad socialines pašalpas ir kompensacijas šiemet tenka mokėti jau 4228 rajono gyventojams. Beveik 12 tūkstančių gyventojų pajamos vienam šeimos nariui mažesnės nei 520 litų, todėl jie turi teisę gauti maisto paketus, nupirktus Europos Sąjungos lėšomis. Kruopos, cukrus, miltai dalijami kas du mėnesius, ir kiekvieną kartą gavėjų minia vis didesnė. Tokio skurdo rajone dar nėra buvę.
Pernai socialinėms išmokoms ir kompensacijoms savivaldybė išmokėjo 9 milijonus litų, šiemet numatyta jau 13,5 milijono litų.
Vos prieš dvejus metus, 2008–aisiais, Panevėžio rajono gyventojai dar dirbo ir džiaugėsi gyvenimu. Kartu su vaikais pašalpos buvo mokamos vos 600 žmonių.
Socialines pašalpas gauna ne visi vargetos. Reikia atitikti daugybę reikalavimų. Darbo biržoje užsiregistravęs ir jam pasiūlyto darbo atsisakęs bedarbis tuoj išbraukiamas iš darbo biržos remiamųjų sąrašų, iš jo atimama ir socialinė pašalpa. Niekam nerūpi, kad be automobilio, dviračių žiemą nenuvažiuosi 20 kilometrų į darbą, nors ir labai norėtum dirbti.
Jei kaimo žmogus neužsiaugintų daržovių, paukščių, namų duris klebintų bado šmėkla. Iš socialinių pašalpų ypač sunku verstis miesteliuose, kur daug žmonių gyvena daugiabučiuose ir negali nieko užsiauginti.
Genė SILICKIENĖ
