Rolandas Raščius, kaimo turizmo sodybos šeimininkas, apie savo verslą kalba būtuoju laiku. „Nebeišsilaikėme, šiauliečiai mieliau ilsisi Graikijoje, Palangoje arba Latvijos pajūryje, o vilniečiai čia niekada neatvažiuos — jie turi savo Molėtus, Anykščius ir kitus kampelius“, — sako vyras, jau prieš kelerius metus uždaręs verslą, į kurį investavo nemažai lėšų, darbo ir laiko.
Krizė tuština ir kitas kaimo turizmo sodybas.
Sodybą parduoda
Šiaulietis Rolandas Raščius savo kaimo sodybą ant Bubių tvenkinio kranto bando parduoti ir svarsto galimybę su šeima emigruoti. „Tik kad dabar prastas laikas parduoti, gal nebent koks švedas nupirks... Pamatysit, greitai pas mus vien skandinavai gyvens“, — prognozuoja vyras.
Jau kelerius metus jo sodyba nesidomi nei poilsiautojai, nei norintys išsinuomoti pokylių salę. R. Raščius pasakoja, kad sunkmečiu žmonės nustojo prašmatniai švęsti net vestuves.
„Žmonės, žinoma, kuria šeimas, bet švenčia kavinėje ar restorane, o kitą dieną su draugais nuvyksta į pirtelę ar išvažiuoja povestuvinėn kelionėn. Jau seniai nebėra balių su piršlio korimu“, — sako R. Raščius.
Pono Rolando šeimos verslas ne visada išgyveno liūdnus laikus, prieš šešeris— septyneris metus, pasakoja vyras, vasarą sodyba būdavo užsakyta metus į priekį. O dabar jau treti metai — tuštuma.
Ar negaila emigruoti ir palikti išpuoselėtą sodybą?
„ Ne, — sako R. Raščius, — Aišku, čia gražu, bet kas iš to, jei kiekvieną dieną vis prasčiau. Kaimo turizmo verslas šiuose kraštuose perspektyvų neturi“.
Nuomos atsisakė
R. Raščius sodybą ant tvenkinio kranto — pusantro hektaro sodybvietės su keletu pastatų, paežerės gabaliuką — įsigijo prieš gerą dešimtmetį, pirko savo reikmėms, tačiau vėliau nutarė imtis verslo.
Įrengė svečiams keletą miegamųjų, virtuvę, pastatė vagonėlį šeimai su terasa, atgręžta į tvenkinį (sako, vasarą čia vaizdas, kaip Molėtuose), valčių prieplauką, įrengė žaidimo aikštelę vaikams ir dažasvydžio aikštelę — prisipirko net visą dažasvydžiui reikalingą įrangą.
Iš pradžių vertėsi patalpų nuoma, tačiau kai su šeima pradėjo leisti čia vasaras, šios veiklos nusprendė atsisakyti ir persikvalifikuoti į kaimo turizmą, svajojo, kad čia atvažiuos šeimos pailsėti nuo miesto triukšmo.
Nuoma, išsitarė pašnekovas, turinti savo subtilybes (anot jo, kiekvienoje kompanijoje atsiranda koks nors beprotis, kuris prisigėręs su biliardo lazda išdaužo visus lauko šviestuvus).
Verslas apgraibomis
R. Raščius apgailestauja, kad Lietuvoje nėra jokio instituto, kuris galėtų patarti, ar verta pradėt verslą. Pavyzdžiui, Vokietijoje, kitose Europos šalyse, pasakoja vyras, norinčiam pradėti verslą (tarkim, atidaryti parduotuvę), toks institutas gali apskaičiuoti, kiek turėsi konkurentų, kiek klientų, ar dalysiesi tais pačiais klientai — gal sumažės ir konkurento biznis, ir tau nieko gero neliks.
„Pas mus to nėra, tad dažnai viskas daroma “na ura“, — sakė R. Raščius. Sodybos šeimininkas teigė pats ėmęsis tirti rinką — sukūrė internetinę svetainę, siuntė potencialiems klientams anketas, klausė, kur šiauliečiai ilsisi, ar norėtų praleisti savaitgalį netoli Šiaulių, užmiestyje, prie tvenkinio.
„Atsakymas buvo vienas: Šiauliams tokių paslaugų nereikia. O jei ir sutiktų ilsėtis prie ežero, tai už dyka arba labai pigiai“, — sakė verslininkas.
Liūdna statistika
„Jei palygintume, kaip buvo prieš ketveris metus ir dabar, tai lankytojų sumažėjo 85 ar net 90 procentų, tai, manau, siaubingai daug“, — prisipažįsta Antanas Sabaliauskas, kaimo turizmo sodybos Kurtuvėnuose šeimininkas.
Praėjusiems Naujiesiems metams salę kompanija užsakė tik priešpaskutiniąją metų dieną, kai anksčiau reikėdavę užsakyti prieš kelis mėnesius. Ir tai šeimininkės, anot A. Sabaliausko, pastebėjusios: kuo toliau, tuo stalai skurdesni.
Nenorėjusi viešai minėti savo pavardės vienos netoli Šiaulių įsikūrusios kaimo turizmo sodybos savininkė liūdnai prisipažino, kad praėjusieji metai buvę visiškai tušti. Pašnekovė pastebėjo, kad kolektyvai jau nebeužsakinėja jokių vakarėlių, buvę klientai švenčia savo biuruose, net per Naujuosius sodybos šeimininkai nesulaukė nė vieno užsakymo.
Moters nuomone, Lietuvoje nebeliko viduriniojo sluoksnio, kuris galėtų sau leisti „vidutinio lygio“ šventę ar poilsį. Turtingi renkasi prestižines, prabangias pramogas, o visi likusieji jokių paslaugų nebeįperka.
Pašnekovė teigia įsitikinusi, kad kaimo turizmo verslas netoli Šiaulių nepasitvirtino — per keleris metus šeima net neįstengė pirties pasistatyti — visiškai nėra lėšų plėtrai, o į skolas lįsti nesinori.
Sodybos šeimininkė prisipažįsta, kad verslą kūrė ir planavo jį plėtoti kartu su vaikais, tačiau pamatę situaciją jie emigravo.
Banketai traukiasi
„Kaimo turizmą remti banketais — labai rizikinga“, — įsitikinęs kitos priemiestyje įsikūrusios sodybos savininkas, taip pat nenorėjęs viešinti savo pavardės ir įmonės pavadinimo — esą, geriau, kad klientai nežinotų, jog jiems prastai sekasi.
Tačiau būtent banketai šiuo metu šeimai leidžia vos ne vos išgyventi, Tiesa, prisipažįsta verslininkas, jų būna vis rečiau, jie — vis mažesni, ir kaina vienam žmogui — vis žemesnė.
Šiems Naujiesiems sodyba užsakovų irgi nesulaukusi. „Šventėme kartu su pažįstamais, mūsų plotas — jų vaišės“, — sakė sodybos šeimininkas.
- Nijolė Koskienė
