Todėl dalis jų kelia idėją plėtoti autonominių mikrotinklų plėtrą. Tiesa, tam prireiktų didelių investicijų.
Kaip realybėje veiktų tokia idėja laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Kauno technologijos universiteto docentas, energetikos žinovas Daivis Virbickas ir Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius.
Jūsų pasiūlyta idėja – autonominiai mikrotinklai. Žinoma, žvelgiant į paprastą namų ūkį, atrodo, kad idėja graži, bet sudėtinga. Sutinkate su tuo? Kaip iš esmės būtų galima ją įgyvendinti?
M. Nagevičius. Jeigu kalbame apie tuos mikrotinklus, Lietuvoje jų turbūt galėtų būti apie 400, nes yra maždaug 400 „Litgrid“ pastočių ir ESO pastočių. Tai reiškia, kad galėtų būti 400 atskirų ESO mikrotinklų. Tai neturėtų būti kiekvieno žmogaus galvosūkis, kaip tai padaryti. Galų gale tai turėtų būti visiems skirtas energetikų sprendimas.
Natūralu, kad padaryti juos visiškai autonominius reiškia, kad, nutrūkus elektros tiekimui, jie užsidaro, kirtikliu atsijungia nuo „Litgrid“, dirba automatiškai, susinchronizuoja ir iš esmės pradeda veikti iš baterijos ir kažkokio rezervinio elektros gamybos šaltinio.
Tai daug kainuotų. Jeigu visa tai darytų pati ESO, tai kainuotų milijardus eurų. Per metus to tikrai nepadarysi. Reikia mažiausiai dešimtmečio. Bet ESO investicijų kryptį vis tiek reikėtų kreipti į tą pusę.
Mano supratimu, dabartinė 2024 metų ESO investicinė programa, atsižvelgiant į paskutinius pokyčius, į vis didėjančias įvairaus pobūdžio grėsmes tinklui, galėtų būti peržiūrėta ir joje būtų galima sudėlioti šiek tiek daugiau akcentų saugumo didinimo link.
Jeigu mes turime, sakykime, kažkokią šių metų investiciją, reikėtų žiūrėti, kad ji būtų planuojama pagal tai, kur norime nueiti po 10–15 metų, kokį tinklą norime sukurti ateityje. O ne daryti vien tai, kas dabar aktualu, nežiūrint į bendrąjį tikslą. Mes turėtume turėti tą vektorių, žinoti, kuria kryptimi einame. Tai labai svarbu.
O vektorius turbūt ir yra tas atsparus tinklas, kuris yra labai lankstus, kuris puikiai veikia ir normaliomis sąlygomis, kuris prisitaiko prie kintamos elektros gamybos vėjo ir saulės elektrinėse. Analogiškai ir lygiagrečiai, dingus elektrai, nutrūkus kokiai nors svarbiai perdavimo linijai, tie mikrotinklai galėtų dirbti autonomiškai.
D. Virbickas. Gal šiek tiek ir paoponuosiu, gal labiau ne paanaponuosiu, o patikslinsiu. Buvo paminėti „Litgrid“ tinklai. Ten, kiek žinau, šiuo metu problemų nėra. Jeigu jau „Litgrid“ tinkle įvyksta sutrikimas, tai čia jau Vilniaus dydžio trikdžiai. Bet mikrotinklai yra gera tema ir gera kryptis.
Tiktai tą „mikro“ dar labiau reikėtų sumažinti, nes dabar ESO tinklas realiai neateina iki vartotojų. Čia jau gal labiau kviesčiau visus vartotojus – gal ne buitinius, kuriems tai iš tikrųjų kietas riešutas, bet labiau verslus.
Mačiau pranešimus spaudai ir apie vištų auginimą. Ten labai dideli nuostoliai, grūdai pūva. Tai grynai ūkio lygmeniu reikėtų galvoti apie autonominius tinklus ir baterijas.
Aš nesu toks didelis baterijų optimistas, kas susiję su nepriklausomu elektros tiekimo šaltiniu. Jos idealiai tinka komerciškai optimizuoti tavo elektros kainą, kai gali sukaupti saulės ar vėjo energiją, pažaisti biržoje. Bet jos veiks 4, gal 6 valandas, jeigu labai daug investavai, ir viskas. Pati didžiausia baterija – Kruonyje, kuri kaupia vandenį –12 valandų.
O mes čia kalbame, kad ESO sako: „Duokite mums bent 72 valandas tas linijas išvalyti“, – ir net tai nesiseka. Mano supratimu, kalbant apie visus tuos mikrotinklus, kuriuos Martynas mini, reikėtų šiek tiek sumažinti mastelį iki verslų ar verslų grupių. Šalia baterijų vis dėlto reikia kažko, kas bent kelias dienas užtikrintų elektros tiekimą.
M. Nagevičius. Gal dar aš tada truputėlį iš tos pusės. „Litgrid“ miniu ne šio savaitgalio problemos kontekste, bet iš principo. Kai mes neturime elektros, pradedame galvoti ir apie Ukrainos pavyzdžius, kai jau turime didelių problemų, ir apie tai, kaip padaryti, kad mūsų tinklas būtų atsparus ne vien tiktai vėjui, bet taip pat ir raketoms. Šia prasme svarbus tas skirstymasis į mikrotinklus, kad būtų atsparumas ir tam, ir tam.
Kai kalbame apie investicijas į tinklą, čia yra labai gera mintis, Daivi, kad pats verslas ir vartotojai taip pat turėtų būti įtraukti į tą procesą. Sakykime, prie pramonės įmonių statomi autonominiai generatoriai turėtų tarnauti ne vien tik tai pačiai pramonės įmonei, jos autonominiam veikimui užtikrinti, bet taip pat ir padėti šalia esančiam tinklui. Tai labai sumažintų ESO investicijas.
Ta prasme, ESO tikrai nereikia pačiai šalia statyti kaupimo baterijų ir generatorių. Ji gali, sakykime, išnuomoti žemę prie pastotės verslui, kuris galėtų ten pastatyti kaupimo bateriją ir generatorių, pardavinėti saugumo paslaugą ESO, o kartu užsiimti, sakykime, tuo verslu – balansavimu rinkoje, pardavinėti elektrą, kai ji yra brangesnė. Ta prasme, dirbti tokiu normaliu režimu.
Taigi, nebūtina visko suversti į ESO investicinį planą. ESO galėtų labai smarkiai sumažinti investicijas, komerciškai pirkdama paslaugas iš tų pačių vartotojų arba iš šalia esančių privačių investuotojų.
Kalbant bendrai, atrodytų, kad idėja graži. Verslai prisideda prie tų kaupiklių plėtojimo. Tačiau pagal tai, kas žinoma dabar, nuo 2030 metų visi pastatai privalės būti netaršūs. Tai tarsi suponuoja mintį, kad iš esmės tai palies kiekvieną individualų vartotoją, kiekvieną gyventoją.
Kai kalbama apie tuos kaupiklius, peršasi mintis, kad galbūt individualių kaupiklių įsirengimas taip pat bus didelis galvos skausmas gyventojams, nes, jeigu pastatas turės būti visiškai netaršus, žmonės vis tiek turbūt turės ieškoti kažkokių išeičių. Ar nematote šioje vietoje kokios nors problematikos, vėlgi kalbant apie jų įsirengimą?
M. Nagevičius. Aš gal matau problematiką ne pačiame netaršume, o tame, kad kuo toliau, tuo reikšmingesnis bus saugus aprūpinimas elektra. Jau dabar pastate be elektros neatsidaro vartai, neveikia vandentiekis, kondicionavimas, ventiliacija. Jau dabar be elektros darosi sunku gyventi. Ir šildymas dabar daugeliu atvejų yra vien tik elektra – šilumos siurblys sukasi.
Ta visiška priklausomybė nuo elektros paverčia energetikos tinklo atsparumą žymiai aktualesniu. Darosi žymiai svarbiau, kad elektra visą laiką būtų, nes, kai tau elektros nėra, tai pasireiškia vieninteliu nepatogumu – kad tau šviesos nėra. Tai čia nedidelė problema. Bet jeigu tau išvis namas nebefunkcionuoja žiemos metu, tada jau didelė problema.
Kalbant apie tą patį energinį efektyvumą, tai, kad pastatai statomi energiškai efektyvūs, gal netgi didina atsparumą, nes tas namas, kuris yra energiškai efektyvus, greitai neatvėsta. Jam nereikia didelės baterijos, jis energijos vartoja mažai ir su pakankamai vidutinio dydžio baterija gali pakankamai ilgai autonomiškai apsirūpinti energija.
Jeigu jis būtų šildomas elektra ir dar neefektyvus, tada būtų didelė problema. Pats efektyvumo didinimas šioje vietoje gerina situaciją.
