Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja SEB banko stebėsenos ir prevencijos tarnybos vadovė Vilija Nausėdaitė ir advokatų kontoros „Widen legal“ advokatė Julija Šlekonytė.
Šiuo atveju sakote tiek jūs, tiek pašnekovė, kad tos schemų tendencijos, galima sakyti, yra panašios, tarpusavyje susipynusios. Ar galėtumėte išskirti, su kokiomis schemomis dažniausiai susiduria fiziniai ir juridiniai asmenys?
J. Šlekonytė: Tai bet kokios schemos visą laiką yra įgyti pasitikėjimą, kažkuo apsimesti, kad tuo sukčiumi patikėtų. Tai, atsižvelgiant į tai, schemos, kurios yra nukreiptos į gyventojus ir nukreiptos į įmones, jos atitinkamai skiriasi dėl veiklos pobūdžio, įpročių, ką gyventojai ar įmonė veikia.
Į gyventojus daugiausiai yra nukreiptas jau minėtasis fišingas, „žvejojimas“, kai SMS žinutėmis ir elektroniniais laiškais yra siekiama išvilioti gyventojo prisijungimo duomenis prie bankinių sistemų ar mokėjimo kortelių duomenis. Įprasti yra investicinio sukčiavimo, romantinio sukčiavimo atvejai.
Pastebimos ir naujausios tendencijos, kai viskas keliasi į internetinę erdvę, atitinkamai ir prekyba daiktais, tai dabar ir avansinis sukčiavimas, kai gali rasti skelbimą gero daikto už neįtikėtinai mažą kainą – tik sumokėk mažą avansą ir tą daiktą gausi. Akivaizdu, kad nei daikto, nei pinigų nelieka.
Į įmones yra nukreiptos šiek tiek kitokios schemos. Jos, aišku, irgi gali nukentėti nuo to paties fišingo, bet į jas daugiau yra orientuojamasi siekiant perimti elektroninio pašto serverius ir susirašinėjimus. Tai yra gauti tikrą informaciją apie įmonės veiklą, tiekėjus, prekes parduodamas, kad būtų galima į tą susirašinėjimą įsiterpti ir atsiųsti netikrą sąskaitą faktūrą, kad būtų paskatinama įmonei atlikti tikrą mokėjimą, bet jau netikram gavėjui.
Kita pastebima schema yra netikras vadovas, kai sukčiai apsimeta įmonės vadovu ir siekia priversti padaryti mokėjimą kažkokiam tariamai naujam partneriui ar tiekėjui, bet, aišku, pinigai iškeliauja ne ten, kur reikia.
Kalbant apie tas įmones, šiandien teko skaityti naujienų agentūros pranešimą, kad vienos įmonės vadovas prarado, berods, 100 tūkst. eurų. Ir galbūt iš tos žmogiškosios pusės – vis tiek tą pervedimą galėjo atlikti finansų apskaitininkė ar atstovė, kuri pasirūpino tos įmonės finansais.
Kaip šiuo atveju žaistų teisinėse bylose ta atsakomybė? Kam ji tektų? Ar darbuotoja gali nukentėti, kad ji atliko tą pervedimą?
J. Šlekonytė: Atsakysiu kaip tikra teisininkė – žinot, tai priklauso. Taip, žinoma.
Matote, visą laiką pirmas klausimas yra tas, ką įmonė padarė pati, kad sukčiavimo neįvyktų. Vadinasi, darbuotojas gali atsakyti tik už tam tikrų savo pareigų nevykdymą. Tai įmonė turi turėti tam tikras procedūras, taisykles, kaip turi būti vykdomi mokėjimai, kaip jie turi būti inicijuojami, kaip nauja tiekėjo sąskaita turi būti įvedama į sistemą.
Jeigu tų taisyklių ar procedūrų nėra, tai akivaizdu, kad bandyti prisiteisti iš darbuotojo už kažkokių pareigų, kurios jam nėra nustatytos, nevykdymą būtų labai sudėtinga.
Kitas aspektas, kurį tikrai reikia žiūrėti, yra pačią saugumo ir kultūrinę aplinką – ką įmonė padarė pati, kad užtikrintų, jog, tarkime, jos paštas nėra nulaužiamas, ar naudojamos kažkokios dvigubo prisijungimo metodikos, kad būtų užtikrinamas saugumas.
Taip pat ar daromi mokymai, ar darbuotojai yra šviečiami apie sukčiavimo schemas, į ką reikia atkreipti dėmesį, ar pati įmonė kultūriškai sukūrė tokią aplinką, kad darbuotojai nėra skubinami atlikti mokėjimų.
Jeigu yra normali procedūra, kaip sąskaita įvedama į sistemą, kaip ji apmokama, jeigu yra dvigubi patvirtinimai, pati įmonė prevenciškai apsisaugo nuo tokių sukčiavimų.
Jeigu įmonėje yra šioks toks chaosas, kai direktorius paskambina ir liepia daryti mokėjimą kažkam kažkur, tai akivaizdu, kad nuostolių rizika auga. Bet darbuotoją galima patraukti atsakomybėn tik tada, jeigu jis iš tikrųjų pažeidė savo darbines pareigas.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
