Tie, kuriems geradarių aukojami pinigai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, vis dar negali pamiršti metų sandūroje jiems labai pelningo litų į eurus keitimo laikotarpio. Tada centai saujomis buvo žarstomi elgetoms, aukojami gatvės muzikantams, labdaros organizacijoms, paramos rinkėjams.

Centų negailėjo

Bet tokio dosnumo versmė jau išsekusi – centai baigėsi, o eurai iš suplonėjusių piniginių aukoti labai sunkiai lenda.

„Tiek geltonų centų negaunu, kiek gaudavau baltų. Metų pradžioje baltus centus saujomis į kepurę pylė. Tiek daug niekada nesurinkdavau ir, matyt, nesurinksiu“, – sako ne pirmus metus elgetaujantis panevėžietis.

Tą patį pasakojo ir kiti Panevėžio elgetos – prie turgaus, bažnyčių, prekybos centrų ar tiesiog gatvėje išmaldos prašantys vyrai ir moterys. Sausio mėnesį lito centų vis dar būdavo aukojama, elgetos patys nešė juos keisti į bankus, o vasaris buvo ypač sunkus. Aukotojų sumažėjo, o jų beriamos sumos menkos.

„Reikia gerai apskaičiuoti, kad nuspręstum, ką už surinktą sumą galėsi nusipirkti. Dar nepripratau prie eurų, pirma perskaičiuoju, kiek čia būtų litais, tada einu į parduotuvę ir žvalgausi į kainas“, – sako miesto centre elgetaujanti Birutė. 

REKLAMA

Į Darbo biržą nenori

Birutės darbo vieta dažniausiai būna prie J. Basanavičiaus ir Ukmergės gatvių sankirtos esančios perėjos. Judrioje vietoje suklupusi moteris sako, kad čia labai patogu – daug žmonių ir nors visi jie skuba – kas į turgų, kas į centrą ar autobusų stotį, vis tiek atsiranda atkreipiančių dėmesį į išmaldos prašančią moterį. Tad ir duoda jai centą kitą. Elgeta.

Elgetaujanti Birutė įsitaisė prie pat pėsčiųjų perėjos – pro ją plaukia minios žmonių.

Kaip tikina panevėžietė, ji elgetaujanti tik todėl, kad nereikėtų kęsti alkio, kad kasdien galėtų sočiai pavalgyti. Moteris mielai priima paramą maisto produktais – sako, kas obuolių, kas bandelę ar varškės gabalą duoda, ji esanti labai patenkinta.

„O šiandien moteris pagalvę atnešė – esą namuose penkias turinti, tad jai vienai tiek nereikia, ir nusprendė man padovanoti“, – sako moteris, šalia savęs pasidėjusi didelį krepšį su dovana.

Birutė taip pat negali pamiršti to laiko, kai keičiantis pinigams praeiviai dosniai žarstė centus. Dabar to nebėra.

Dosniausi praeiviai būna šeštadieniais, tada moteris sako daugiausia surenkanti. Per du šių metų mėnesius didžiausia į dėžutę įkritusi suma buvo du eurai. Po vieną eurą aukota vos kelis kartus – litas būdavo dažnesnis svečias. Dažniausiai paberiama smulkių centų, o jų, sako, daug reikia surinkti, kad dešros galėtum nusipirkti.

Birutė socialine pašalpa nesirūpina. Moteris tikina nenorinti eiti į Darbo biržą. „Kiek surenku, tiek man užtenka“, – tvirtina. Paklausta, ar tik ne alų iš išmaldos perkanti, ji papurto galvą.

 

Užsidirba vaistams

Turgaus link vedančioje Ukmergės gatvėje įsitaiso ne tik elgetos. Čia sutiksi įvairiais būdais savo gyvenimą bandančių palengvinti žmonių – kas kiaušinių ar sūrio iš kaimo parduoti atvežė, kas pirmųjų pavasario pranašų – gluosnio puokštelių, kas rankdarbių.

82 metų panevėžietė Valerija tikisi užsidirbti po 80 centų už savo rankomis pagamintus krepšelius. Tokių atsinešė keletą. Moteris nupjauna plastikinį butelį, tada jį apneria įvairių spalvų siūlais, iš to pačio plastiko pagamina rankenėlę – štai ir krepšelis. Sako, kad labai tiks Velykoms atėjus į jį margučius sudėti.

REKLAMA

„Galima ir indelį su pamerktomis gėlėmis įstatyti“, – droviai savo kūrinį pristato panevėžietė.

Kartais per dieną jai pavyksta parduoti vieną, kartais – du krepšelius. Nors mokėtų ir įvairesnių rankdarbių sukurti, tada galėtų tikėtis daugiau užsidirbti, tačiau, prisipažįsta, to padaryti nebegalinti – akis ir rankas skauda, be to, siūlai labai brangūs, tokiems mezginiams kaip kojinės ar pirštinės neįpirktų.

Iš pensijos vos pragyvenanti Valerija pasakoja, kad nerdama tokius krepšelius renkanti pinigus vaistams. Kelis pardavus gali tikėtis buteliuką širdies lašų nusipirkti, jo vos savaitei užteks.

 

Gelbsti muzika

Po miesto centrą vaikštančius panevėžiečius neretai lydi muzika. Grodami ir bent menko praeivių dėmesio tikėdamiesi muzikantai taip viliasi prisidurti, palengvinti gyvenimą. Ne veltui teigiama, kad ko išmoksi, ant pečių nenešiosi – kiekvienas amatas gali praversti.

„Mano pensija 145 eurai“, – sako 72 metų muzikantas Algimantas. Profesionalus saksofonininkas prie mažos muzikanto pensijos vieną kitą eurą prisiduria grodamas birbyne. Euras retai suskamba prie turgaus grojančio muzikanto aukų dėžutėje.

Įvairias melodijas birbyne raitantis muzikantas sako, kad dešimt litų būdavo lengviau surinkti negu dabar tris eurus. O keičiantis pinigams centai byrėjo kaip iš gausybės rago.

„Maišeliais nešdavo ir į dėžutę pylė. Kartais prekybininkai vaikus su maišeliais baltų centų atsiųsdavo, nebenorėjo dėl tokių likučių į banką eiti. Aš į banką tris kartus traukiau – keičiau dovanotus centus“, – prisimena muzikantas ir apgailestauja, kad dabar padėtis kitokia.

Algimantas stengiasi ateiti kasdien ir groja po kelias valandas. Tik pirmadienis muzikantui poilsio diena – tada jis važiuoja žvejoti.

 

Šeštadieniais geriausia

„Atsakymas labai paprastas – nėra pinigų, ir eini į aikštę, groji. Jeigu žmonėms patinka, įmeta pinigėlį“, – tikina Laisvės aikštėje ant suolelio akordeonu grojantis Aleksas. Tokio panevėžiečių dosnumo, koks buvo pinigams keičiantis, sako, vargu ar dar kada nors sulauksiantis.

REKLAMA

„Kas tingėjo eiti į banką menkos sumos keisti, aukodavo užsilikusius centus“, – tvirtina muzikantas.

Porą valandų grojant, nes ilgiau neįgaliam vyrui neleidžia sveikata, kartais pavyksta ir 5 eurus surinkti. Ir jis, ir kiti iš geradarių malonės gyvenantieji sako, kad žmonės dosniausi būna šeštadieniais.

Tiesa, tada padaugėja ir išmaldos prašytojų. Nevengia jie ir prie muzikantų prieiti, paprašyti, ar negalėtų centų duoti, neva šiek tiek svarbiam reikalui stinga. Yra ir nugvelbti bandančiųjų.

„Vaikinukas pasilenkė, tarsi norėdamas centų įdėti, tik capt už dviejų litų monetų ir nudūmė“, – pasakojo muzikantas Jonas.

Apie pusę metų prie turgaus akordeonu grojantis vyras taip pat profesionalus muzikantas. Grodavęs orkestruose, restoranuose jis užsidirbo nedidelę pensiją. „Profesija gelbsti – negi namuose sėdėsiu ir dejuosiu. Ateinu, pagroju, litą kitą žmonės paaukoja“, – pasakoja.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų