Mokytojos gėda
Šiaulietei Aurelijai (vardas pakeistas – aut. past.) dėl pasisakymų socialiniame tinkle teko raudonuoti prieš direktorę. Mergina mokykloje dirbo mokytoja – turėjo kelias pamokas penktokų klasei.
„Mokiniai buvo įdomūs, todėl iš jų lūpų teko išgirsti įvairių pasisakymų. Perpildyta įspūdžių pasidalinau pokalbių epizodais „Facebook'e“, – pasakoja Aurelija.
Mergina patikina, jog vos keletas pažįstamų žinojo, kad ji mokytojauja.
„Savo įrašais norėjau parodyti, kad tokie maži vaikai perima daug šiukšlių iš suaugusiųjų aplinkos. Nemaniau, jog dariau kažką neleistino ar įžeidaus“, – aiškino mokytoja.
Po kelių savaičių ją pasikalbėti pasikvietė direktorė ir iškart paklausė, ką reiškia įrašai internete.
„Man kalbėjo apie žlugusį moralinį veidą, piktinosi tokiu elgesiu. Tada raudau iš gėdos, norėjau prasmegti skradžiai žemėn. Nors manęs neatleido, bet vėliau dėl šio įvykio jaučiausi po padidinamuoju stiklu, – neslėpė Aurelija. – Pikčiausia, jog supratau, kad mane direktorei „įdavė“ kažkas iš vadinamųjų „draugų“. Viešai to perskaityti buvo neįmanoma, tik „draugai“ galėjo. Savu kailiu įsitikinau, kad internete „privatu“ yra sąlyginis dalykas“.
Papildoma informacija
Šiauliuose įkurtos Norvegijos ir Lietuvos įmonės „Mobile worker“, kuriančios programinę įrangą, vadovė Ramunė Jančauskaitė-Augutė sako, jog renkantis darbuotojus reikšmingesnis bendravimas pokalbio metu, asmeninės ir profesinės savybės.
„Mūsų įmonei svarbiau prisistatymas ne „Facebook“ socialiniame tinkle, o profesiniame tinklalapyje „LinkedIn“. Jis skirtas bendrauti su verslo partneriais, užmegzti naujus profesinius ryšius, gauti rekomendacijas“, – komentavo R. Jančauskaitė-Augutė.
Pasak įmonės vadovės, informacija „Facebook'e“ yra papildoma medžiaga – patenkina smalsumą, leidžia pamatyti, kas ateis į pokalbį, tačiau nėra pagrindinis dalykas sprendžiant apie žmogų.
Bendrovės „Baltik Vairas“ personalo vadovė Jūratė Sobutienė sakė kartą atsidariusi žmogaus anketą „Facebook'e“, bet tai neturėjo lemiamos įtakos. „Galbūt nesusidūrėme su išskirtiniais atvejais“, – svarsto J. Sobutienė.
Jos teigimu, tai lemia įmonės darbo specifika – darbuotojai neturi tiesioginio kontakto su žmonėmis, reikalaujama specialiųjų žinių.
„Žmogus, ieškantis darbo, turėtų pagalvoti, ką viešina internete, – mano J. Sobutienė. – Žinau atvejį, kada demaskavo vieną „blogerį“, kuris, paaiškėjo, dirba ministerijoje vieno departamento vadovu. Jis garsėjo savo nacionalistinėmis pažiūromis“.
Darbdaviai analizuoja ir tikrina
„Daugėja darbdavių, kurie patys naudojasi socialiniais tinklais, todėl rinkdamiesi personalą ten pirmiausia patikrina būsimą darbuotoją“, – sako Šiaulių personalo valdymo grupės direktorė Sonata Jasėnaitė.
Vyresnės kartos vadovams tai mažiau būdinga, bet jaunesni vadovai labai dažnai analizuoja informaciją, skleidžiamą internete. Kartais tai padaro net greičiau, nei personalo atrankų įmonės specialistai.
„Buvo tikrai ne vienas kartas, kai darbdavys paskambino ir pasakė: pasižiūrėkit, ką pretendentas išdarinėja internete...“ – pasakoja S. Jasėnaitė.
Specialistė neslepia – internete įmonė tikrina apie 80 procentų būsimų darbuotojų: peržiūri jų profilius „Facebook“, „Twitter“, tinklaraščius. Žiūrimos ne tik nuotraukos, bet ir skaitomi tekstai, komentarai, kaip išreiškiama nuomonė, ar taisyklingai, ar be rašybos klaidų.
Nevertina privatumo
Personalo valdymo specialistė atkreipia dėmesį, jog didžioji dalis žmonių savo privatumo nevertina arba nemoka naudotis tinklo galimybėmis – jų socialinių tinklų profiliai prieinami bet kam, lengvai randami įvedus vardą ir pavardę.
„Prisistatymas socialiniuose tinklalapiuose labai daug pasako – kokią žinutę apie save žmogus siunčia visuomenei. Mano manymu, tai pakankamai svarbi informacija, nes atskleidžia požiūrį, vertybes, leidžia susidaryti prielaidas apie žmogaus asmenybę“, – įsitikinusi S. Jasėnaitė.
Atmeta kandidatus
Pašnekovės nuomone, jei mergina internete publikuoja daug pikantiškų nuotraukų, tai dar nereiškia, jog ji nebus, pavyzdžiui, puiki gamybos vadovė, tačiau tai pakiša koją karjeros galimybėms. Dėl nepriimtino įvaizdžio internete ne kartą teko kandidatą atmesti, kaip mažiau tinkamą.
Prieš porą mėnesių S. Jasėnaitei teko susidurti su atveju, kai vienas darbuotojų „Facebook'e“ parašė aštrių atsiliepimų apie buvusius ir esamą vadovą.
„Jam tai kainavo daug. Įmonė – gyvas organizmas, kažkas informavo vadovus, ir buvęs, ir esamas darbdavys apie tai sužinojo“, – sakė S. Jasėnaitė.
Pasak jos, dažnai nepagalvojama, kokia bus viešumai paskelbtų žinučių pasekmė.
„Jis išorei siunčia apie save žinutę – nori toks būti, taip save pristatyti. Jo negali parduoti darbdaviui, nes yra rizika – žmogus nežino ribų, gali elgtis panašiai pristatinėdamas įmonę, jos produktą. Darbuotojas yra įmonės įvaizdžio dalis“, – komentavo personalo valdymo specialistė.
KOMENTARAS
Įvaizdis „Facebook'e“ – gyvūnėlių lygio
Tomas LAGŪNAVIČIUS, socialinių mokslų daktaras, psichologas, Kauno smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos „Verslininkų namai“ praktinių seminarų vadovas:
– Darbdaviui svarbu žmogus ne tik kaip specialistas. Formuojamas asmenybės įvaizdis internete. Viena vertus, tai gerai, nes darbdaviai pradeda matyti realesnius žmones, kokie jie yra.
Kai būsimi darbuotojai ateina į atrankas, būna gražūs, nusiprausę, pasipuošę, o „Facebook'e“ pamatai jį snargliuotą, prisigėrusį, besivadovaujantį kitomis vertybėmis... Akivaizdu, kad pokalbyje įvaizdį tik imituoja.
Dabar postmodernus amžius, kiekvienas nori pademonstruoti save – kur jis buvo, ką matė, veikė, patyrė. Tai fiksuojasi, net ištrynus gali likti pėdsakai.
Visi norime būti labai reikšmingi. Vienas iš būdų – vizualizuoti save internete. Viešinti savo gyvenimą ar ne – skirtumai tarp kartų. Dabar ateina karta, gimusi maždaug apie 1980 metus. Jie save išreiškia ne realiame gyvenime, o internete, nes gyvenime pasireikšti reikia labai daug pastangų, o „Facebook'e“ lengva susireikšminti ir kažkuo tapti.
Socialiniame tinkle „Facebook“ dažniausiai kalbama apie tuos pačius dalykus. Labai mažai savo „aš“, bet daug stebėjimo – ką mačiau?
Jei palygintumėte keletą profilių, viskas tas pats. Gyvūnėlių istorijos – kur nubėgau, ką pavalgiau, kur pasivoliojau. Jokio skirtumo, ar katinėliai, ar žmonės.
Socialinius tinklus galima išnaudoti savireklamai, viešinti kūrybą, formuoti teigiamą nuomonę. Jei jau lendi į internetą, susikurk teigiamą personažą, atrink, ką dėti, o ko ne.
Tačiau čia susiduriama su problema – jei įvaizdis neatitinka realybės, iškart draugai parašys „ką čia vaidini“. Daug negali meluoti, nes tuoj pat yla išlįs iš maišo – pažįstami žino, koks esi iš tikrųjų. Atėjo tokia era, kada turime būti sąžiningi arba iš viso nebūti internete.
Formuojasi naujasis moralumas, kada dėl viešumo labai sunku nusižengti, kažką negero padaryti, nes esi visada stebimas. Totalitari visuomenė. Kiekviena valstybė, globalios kompanijos apie tai svajoja. Žmones taip galima kontroliuoti, priversti gerai elgtis, plauti smegenis.
Simona PUŽAITĖ
