Artėjant visame pasaulyje populiariam ir Vilniuje pirmą kartą vyksiančiam atviros architektūros festivaliui „Open House“ (balandžio 25-26 dienomis), kurio metu duris miestiečiams atvers įprastai neprieinami arba sunkiai prieinami pastatai, kalbamės su architektu R. Paleku. Apie šiuolaikinę sostinės architektūrą, naujausias tendencijas, vilniečių gyvenimo kokybę.
Šiuolaikinė architektūra Vilniuje. Kokius teigiamus ir neigiamus dalykus pastebite?
Kaip ir gyvenime, taip ir architektūroje yra visko. Sakyčiau, vis labiau protingėjame. Žiūrime į ateitį, o ne tik vienadienius dalykus. Pokyčiai visuomenėje atsispindi ir architektūroje. O blogų dalykų, na… jų irgi yra. Vilniaus architektūroje vis dar daug skubotumo ir nesiskaitymo su aplinka. Taip pat nemažas komercijos kiekis, per daug puošnumo, betikslio vartojimo. Niekas negalvoja, kad miestas – tai pirmiausia jaukios gatvės su nedidelėmis parduotuvėmis, kuriose malonu leisti laiką, o ne prekybos centrai, kurie Lietuvoje vis labiau veržiasi į pagrindines miestų erdves. Juk prekybos centrai – tai vietos, kur nesinori būti, nebent trumpam stabtelti pravažiuojant automobiliu.
Šiuolaikinė architektūra daugeliui asocijuojasi su metalu, stiklu, šaltumu ir griežtumu. Ar toks požiūris pagrįstas?
Toks požiūris pagrįstas, tačiau senstelėjęs. Stiklas ir metalas yra tokios pat medžiagos kaip ir visos kitos. Jos naudojamos architektūroje kaip plyta ar medis. Žinoma, pastarosios medžiagos yra šiltos, jas norisi liesti. Jeigu pasižiūrėtume į šių dienų architektūros tendencijas, medis, plyta, keramika vis labiau tampa populiaresnės, ima viršų prieš metalą ir stiklą.
O kokį matote sovietinės architektūros likimą? Ar galėtumėte įvardinti kelis geros sovietmečiu statytų pastatų rekonstrukcijos pavyzdžius?
Pavyzdžiui, Nacionalinė dailės galerija. Tačiau šiandien sovietinių pastatų atnaujinama ne tiek ir daug. Yra visa eilė objektų, kurie laukia ir yra verti rekonstrukcijos. Sporto rūmai, buvusi Ryšių (vėliau sveikatos) ministerija, „Litexpo“ pirmieji parodų rūmai, studentų bendrabučiai (“Niujorkas”) Saulėtekyje – tai vertingi praėjusio amžiaus antrosios pusės mūsų architektūros objektai.
Daugumai žmonių architektūra reiškia tik pastatus, kurie atlieka vienokią ar kitokią funkciją.
Taip, sutinku. Architektūra dažnai suvokiama kaip pastatai ir jų fasadai. Tačiau ne mažiau svarbūs yra tarpai tarp pastatų. Tos viešosios miesto erdvės, kurios ir kuria miesto vertę. Juk tai, kur mes gyvename, vaikštome, kur sėdime, ką liečiame, kuo kvėpuojame, yra erdvės tarp pastatų. Jos yra tikroji miesto architektūrinė kokybė. Tą reiktų suprasti bei įsisąmoninti. Kaip ir tai, kad jos yra mūsų visų, o ne kažkieno nuosavybė.
Kiek Jums pačiam projektuojant pastatą svarbus kontekstas, kuriame jis atsiranda? Ar naujai kuriamas pastatas daro įtaką aplinkai, ar atvirkščiai?
Kontekstas, be abejo, visada svarbus. Tačiau nebūtinai reikia prie jo taikytis arba antrinti jam. Galima ir polemizuoti su kontekstu. Nesvarbu, kokią taktiką pasirinksi, kontekstas visada egzistuoja ir yra vienas iš svarbiausių atspirties taškų architekto darbe. O dėl įtakos: iš pradžių aplinka daro įtaką pastatui, bet, praėjus tam tikram laikui, pastatas daro įtaką aplinkai, formuoja ją.
Tai, apie ką pasakojote, glaudžiai susiję su landšafto architektūra.
Taip, tai susiję su landšafto architektūra, nors, tiesą sakant, pirmiausia susiję su topografija (tam tikros vietovės paviršiumi). Landšafto architektūros kartais neprisireikia, jei pakankamai laiko ir dėmesio skiriama paviršiams. Jei vengiama banalių atraminių sienų, t.y. nesiimama lengvų ir, sakyčiau, antihumaniškų išeičių, jei stengiamasi susitvarkyti su nuolydžiais, tuomet, žiūrėk, papildomos landšafto architektūros ir nebetrūksta.
O kiek architekto darbe yra laisvės kūrybai, o kiek įvairių apribojimų?
Laisvės kūrybai yra tiek, kiek pats, kaip architektas, esi laisvas. Jeigu pradėsi mąstyti „galima, negalima“, „leidžia, neleidžia“, tos laisvės tiek ir teturėsi. Kita vertus, anksčiau ar vėliau visada susiduri su kompromisais ir apribojimais, su subjektyviais vertinimais ir abejonėmis. O abejonių sulauki iš daugelio proceso dalyvių. Ypač jei siūlai kažką nestandartinio. Bet žinote, architektai irgi nėra šilkiniai. Būname užsispyrę, turime savo subjektyvią ir kietą nuomonę. Nesukalbamas kartais būna ne tik užsakovas. Architektas – taip pat.
Užsiimate ir edukacine veikla. Prieš pora metų kartu su Architektūros [vaikų] fondu keliavote po Lietuvos kaimus ir su vaikais kūrėte viešosios erdvės projektus. Ar vaikams architektūra yra įdomi sritis, ką jie atranda, ką jiems pasakojate?
Kartu su bendraminčiais iš Architektūros [vaikų] fondo neužsiimame architektūros kaip specialybės populiarininimu ar agitacija būti architektais. Norime atkreipti vaikų dėmesį į tai, kad aplinka, kurioje jie gyvena ir būna (fojė, mokyklos kiemas, miestelio aikštė) yra viešosios erdvės, kurios kuria jų gyvenimo kokybę. Žinutę apie tai norime paskleisti kuo plačiau, todėl su vaikais tose erdvėse kuriame instaliacijas ir performansus. Siekiame, kad vaikai suprastų, jog patys gali keisti erdvę, būti jos šeimininkais, daryti aplinką geresne ir patrauklesne.
Suaugusiems taip pat yra ką atrasti architektūroje? Tam visame pasaulyje organizuojamas ir „Open House“ festivalis – impulsas iš naujo pamatyti architektūrą ir ja domėtis. Festivalis sostinėje pakvies apsilankyti ir Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC) bei gyvenamųjų namų kvartale Rasose, kuriuos projektavote.
Taip, juk aplinką ir pastatus mieste kuria žmogus. Kuria tai, ką vėliau matys, lies, jaus, kur vaikščios ir gyvens. O „Open House“, manau, yra labai gera iniciatyva. Juk mieste yra tiek daug įdomių ir paslaptingų kiemų, pastatų, į kuriuos norisi įkišti nosį, o negalima. Džiaugiuosi, kad festivalio metu miestiečiai galės užsukti ir į mūsų studijos projektuotus pastatus.
