A. Maldeikienė: sekasi toms tautoms, kurios turi savo principus

Aly­taus Eu­ro­pos in­for­ma­ci­jos cen­tras pa­kvie­tė aly­tiš­kius į su­si­ti­ki­mą su so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­re, pub­li­cis­te, eko­no­mis­te Auš­ra Mal­dei­kie­ne.

Ben­dra va­liu­ta tu­ri ir mi­nu­sų

Po­kal­bį su aly­tiš­kiais vieš­nia pra­dė­jo nuo to, kaip mums jaus­tis per kri­zę. „Gy­ve­ni­mas sa­vai­me yra kri­zė – blo­gai, kas to ne­su­pran­ta. Jei li­go­ni­nė­je pra­si­de­da bai­si epi­de­mi­ja, sa­vai­me aiš­ku, kad vi­si sirgs, taip yra ir eu­ro zo­nos ša­ly­se", – ti­ki­no A.Mal­dei­kie­nė.

Ir ne Grai­ki­jai, ką mes gir­di­me be­ne kas­dien, o Ai­ri­jai, dis­ku­si­jos ve­dė­jos nuo­mo­ne, la­biau­siai ne­si­se­ka. Šios ša­lies eko­no­mi­ką la­bai pa­vei­kė dvie­jų pri­va­čių ban­kų žlu­gi­mas bei vals­ty­bės įsi­pa­rei­go­ji­mas grą­žin­ti in­dė­li­nin­kams juo­se lai­ky­tą ka­pi­ta­lą. Kri­zės pra­džio­je pa­na­šus at­ve­jis bu­vo Is­lan­di­jo­je. Ša­lis pa­ty­rė tra­giš­ko mas­to fi­nan­sų ka­tast­ro­fą. Pri­va­tiems ban­kams ban­kru­ta­vus, vals­ty­bė ne­at­sa­kė už tai, ji ne­bu­vo pa­si­ža­dė­ju­si ki­tų ša­lių in­dė­li­nin­kams. Is­lan­dai de­val­va­vo kro­ną, ir žmo­nių dar­bo už­mo­kes­čiai, iš­reikš­ti eu­rais, su­ma­žė­jo 25 pro­cen­tais. „Sno­ras„ Lie­tu­vai jau kai­na­vo per du mi­li­jar­dus li­tų. Pen­si­nin­kai kai­nuo­ja 13–14 mi­li­jar­dų per me­tus, o „Sno­rui“ – iš kar­to at­sei­kė­ta per du.

Eu­ro­pos Są­jun­gos eko­no­mi­kos iš­šū­kis – ben­dra va­liu­ta. A.Mal­dei­kie­nės tvir­ti­ni­mu, ben­dra va­liu­ta – da­ly­kas ne­blo­gas, bet ji reiš­kia ir ben­drą si­tu­a­ci­ją. Kas at­si­ti­ko įve­dus eu­rą? At­pi­go sko­li­ni­ma­sis Pie­tų Eu­ro­po­je (ir Lie­tu­vo­je, de­ja). Tai lė­mė di­de­lį sta­ty­bų pa­ki­li­mą, ku­ris grei­tu lai­ku vir­to mil­ži­niš­ku ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bur­bu­lu. Vie­ti­niai ban­kai ne­tu­rė­jo už­tek­ti­nai in­dė­lių, kad ga­lė­tų pa­lai­ky­ti vi­są tą di­de­lį sko­li­ni­mą­si. Jie sko­li­no­si iš Eu­ro­pos „cen­tro", kur pa­na­šaus pa­ki­li­mo ne­bu­vo. Ši­to ka­pi­ta­lo įplau­kos mai­ti­no kais­tan­čias eko­no­mi­kas, o tai sa­vo ruož­tu lė­mė dar­bo už­mo­kes­čio au­gi­mą. Pie­tų Eu­ro­pos pra­mo­nė pa­si­da­rė ne­kon­ku­ren­cin­ga, tai reiš­kė, kad ša­lys, ku­rios bu­vo pri­trau­ku­sios mil­ži­niš­kus pi­ni­gų srau­tus, pra­dė­jo tu­rė­ti to­kios pat ap­im­ties mil­ži­niš­kus pre­ky­bos de­fi­ci­tus. Pre­ky­bos per­tek­lių pa­ju­to ir Vo­kie­ti­ja.

„Pa­mi­nė­siu lie­tu­viš­ką pa­vyz­dį. Vie­nai sta­ty­bų or­ga­ni­za­ci­jai trū­ko mon­tuo­to­jų. Kad juos iš­lai­ky­tų, įmo­nė mo­kė­jo 25–30 tūks­tan­čių li­tų al­gas. Tiek ga­vę jie su šei­mo­mis vy­ko pra­mo­gau­ti sve­čio­se ša­ly­se. Kaip pa­va­din­ti to­kį el­ge­sį? Ku­kū? Man tuo me­tu rei­kė­jo būs­to sie­noms smul­kaus re­mon­to. Kos­me­ti­nio. Pa­kvie­čiau meist­rą – 11 li­tų už kvad­ra­tą. Kol pri­si­ren­gė at­ei­ti, kai­na iš­au­go iki 20 li­tų už kvad­ra­ti­nį met­rą. Man pa­si­ro­dė dau­go­ka. Pa­siū­liau at­ei­ti, kai kai­nuos pen­kis li­tus... Gal ir ne­ly­giai, bet pa­ti tą sie­ną nu­si­da­žiau", – A.Mal­dei­kie­nė dis­ku­si­ją pa­gy­vi­na as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi.

Tau­py­ti, bet neper­si­steng­ti

Daž­nai mums sa­ko­ma: „Jūs pa­tau­py­ki­te.„ Ką ga­li pa­tau­py­ti, anot eko­no­mis­tės, kai vai­kai tu­ri ne­ma­lo­nų šei­mai da­ly­ką – spar­čiai au­ga jų ko­jos: čia va­sa­ri­nių, čia jau žie­mi­nių ba­tų rei­kia. Lie­tu­va tu­ri tau­py­ti, bet neper­si­steng­ti. O ką mes da­ro­me? Mes su tau­py­mu vis­ką iš­ba­lan­suo­ja­me. Jau­ni­mą iš­va­rė­me pas kai­my­nus bly­nų val­gy­ti, pas­kui jį ir pen­si­nin­kai į už­sie­nį iš­va­žiuo­ja pri­žiū­rė­ti vai­kai­čių. Ty­ri­mai ro­do, kad gau­siau­siai pen­si­nin­kų iš­vy­ko iš Aly­taus. Tuo­met šau­kia­me, kad mū­sų eko­no­mi­ka at­si­gau­na“, – tvir­ti­na pra­ne­šė­ja. Ji net ke­lis kar­tus pa­kar­to­jo, kad pre­zi­den­tė ir prem­je­ras kiek­vie­nam iš­va­žuo­jan­čia­jam tu­ri ran­kas iš­bu­čiuo­ti, o ne kar­to­ti, kad Eu­ro­pa iš Lie­tu­vos tu­ri im­ti tau­py­mo pa­vyz­dį.

A.Mal­dei­kie­nė pa­nei­gė ša­ly­je sklin­dan­tį mi­tą apie pran­cū­zus – tik vy­ną ge­rian­čius ir ne­dir­ban­čius. Jų eko­no­mi­ka, vieš­nios pa­ste­bė­ji­mu, yra stip­res­nė už JAV. Ket­vir­tis Lie­tu­vos biu­dže­to yra šios ša­lies ir dar Vo­kie­ti­jos pi­ni­gai. Šios ša­lys – di­de­lės ir mo­kios.

Pa­sak Lie­tu­vos eko­no­mi­kos pa­dan­gė­je ryš­kios eko­no­mis­tės, mū­sų ša­ly­je, kal­bant apie mo­kes­čių sis­te­mą, daž­nai da­ro­ma šian­dien ne­gal­vo­jant apie at­ei­tį. Ko­kiais mo­kes­čiais ga­li­ma ap­krau­ti 800 li­tų at­ly­gi­ni­mą? Vie­nas val­di­nin­kas sė­di ir ima mo­kes­čius, ki­tas tam pa­čiam žmo­gui juos grą­ži­na ki­tu pa­vi­da­lu: ne­mo­ka­mu mai­ti­ni­mu, so­cia­li­nė­mis iš­mo­ko­mis.

Sei­mas – tau­tos veid­ro­dis

Pa­ra­gin­ta iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę apie po­li­ti­ką, apie tai, ko­dėl ji ne­si­ba­lo­ti­ruo­ja į par­la­men­tą, A.Mal­dei­kie­nė dės­tė: „Aš do­miuo­si, bet ne­da­ly­vau­ju po­li­ti­ko­je. Lie­tu­viai la­bai pa­tik­lūs, ti­ki vi­so­mis po­li­ti­kų pa­sa­ko­mis. Ne­svar­bu, kas yra Sei­me, svar­bu, ko­kie žmo­nės. Žiū­rė­ji­mas į Sei­mą – tai žiū­rė­ji­mas į veid­ro­dį. Aš my­liu sa­vo tau­tą, bet daž­nai ne­ger­biu. Į val­džią ren­ka­mas blo­gai pa­gar­sė­jęs Us­pas­ki­chas. Kam? Liau­dis no­ri gir­dė­ti pa­sa­kų. Vi­lio­ja šū­kis –Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas. Kas yra tvar­ka? Vie­nam tai – duo­ti ky­šį, ki­tam – do­rai gy­ven­ti. Jė­zui­tų gim­na­zi­jo­je mo­kau vai­kus eko­no­mi­kos ži­nių. Tė­vams laiš­ke­lius iš­siun­čiu, pri­sis­ta­tau, kas esu, ko mo­kau, kad no­rė­čiau pa­ben­drau­ti ir su tė­vais, iš­girs­ti jų min­tis. At­ra­šė laiš­ke­lius tri­jų gim­na­zis­tų tė­vai, pa­dė­ko­jo už rū­pes­tį, su­si­tik­ti ne­pa­no­ro. Ne į Sei­mo na­rius, į sa­ve žiū­rė­ti rei­kia, su sa­vi­mi dirb­ti, ir val­džia pa­si­keis. Se­nu­tė ati­duo­da te­le­fo­ni­niam suk­čiui sa­vo san­tau­pas, kad iš­gel­bė­tų sū­nų. Daug kas šiuo po­el­giu apie mū­sų men­ta­li­te­tą pa­sa­ko­ma, pir­miau­sia tai, kad duok­lė – na­tū­ra­lus da­ly­kas. Ki­ša ky­šius me­di­kams, aiš­ku, vy­res­niems, jie ge­res­ni spe­cia­lis­tai. Jau­niems dar ne­siū­lo­ma. Šie sa­vaip įver­ti­na to­kią si­tu­a­ci­ją ir iš­vyks­ta dirb­ti į už­sie­nį. Kaip ga­li at­sto­vau­ti ša­liai, ku­ri duo­da ar­ba ima ky­šius? Kaip rei­kia sa­vęs ne­gerb­ti, kad ei­tum į Sei­mą. Ge­nia­lų pra­ne­ši­mą pa­da­rė Še­džius, jis pa­reiš­kė, kad iš­ei­na iš Sei­mo, nes čia ne­įma­no­ma už­si­dirb­ti. Iš tik­rų­jų, tau­ta no­ri ma­ty­ti, ką ma­to, o ne fak­tus, tai ir iš­ren­ka į Sei­mą to­kius. Pen­si­nin­kai vi­są lai­ką kly­kia, kaip jiems blo­gai, bet ne­ma­to, kad jų vai­kams dar sun­kiau. Ne sau pen­si­jų di­des­nių rei­kia rei­ka­lau­ti, o vai­kams ge­res­nių gy­ve­ni­mo są­ly­gų. Se­ka­si toms tau­toms, ku­rios tu­ri sa­vo prin­ci­pus. Kaip džiau­gė­si lie­tu­viai, kai vie­šo­jo sek­to­riaus dar­buo­to­jams at­ly­gi­ni­mus su­ma­ži­no. Kvai­le­liai ne­su­pra­to, kad iš jų at­ima, juk su­ma­žė­jo pir­ki­mų. Kiek­vie­ną sa­vo ju­de­sį tu­ri­me ap­svars­ty­ti, įver­tin­ti, kaip jis at­ro­dys kon­teks­te. Ir ne­ti­kė­ki­te, kai ru­de­nį iš­gir­si­te pa­ža­dus, kad per šim­tą ar du šim­tus die­nų bus su­tvar­ky­ta ša­lies eko­no­mi­ka. Pa­klaus­ki­te ge­riau, kaip bus su tur­gaus če­kiais. Bus dau­giau tei­sin­gu­mo, lai­mės ir gė­rio, jei su­ra­si­te vie­ni­šą žmo­gų ir jį pa­vai­šin­si­te ar­ba­ta", – bai­gė mo­no­lo­gą A.Mal­dei­kie­nė.

Kri­ti­kos kliu­vo sei­mū­nams, pre­zi­den­tei ir pen­si­nin­kams

So­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė ne­sle­pia daž­nai ne tik iš aly­tiš­kių iš­girs­tan­ti, kad jos žmo­nės ei­na klau­sy­tis dėl to, jog ne­gai­li kri­ti­kos val­džiai. Po­nia Auš­ra tei­gia, kad ji tik ži­nio­mis da­li­ja­si. Eko­no­mis­tės pa­ste­bė­ji­mu, kal­bant apie at­ly­gi­ni­mus, tra­ge­di­ja pa­da­ry­ta su jau­nais žmo­nė­mis, dir­ban­čiais mi­nis­te­ri­jo­se. Dar­bų krū­vis di­džiu­lis, rei­kia ben­drau­ti ke­lio­mis kal­bo­mis, il­gos dar­bo die­nos, o at­ly­gi­ni­mai – du tūks­tan­čiai li­tų. Mū­siš­kio sei­mū­no An­ta­nu­ko pa­dė­jė­jų al­gos – ge­ro­kai per du tūks­tan­čius.

Gar­baus am­žiaus aly­tiš­kė pen­si­nin­kė kal­bė­jo, kad ji ne­ver­kian­ti, nors po pen­si­jos ga­vi­mo su­mo­kė­jus mo­kes­čius oriam gy­ve­ni­mui lie­ka tik 200 li­tų. Klau­siu­si­ą­ją do­mi­no, kiek tę­sis toks tau­py­mas. At­sa­ky­ta, kad pen­si­ją da­bar­ti­niams pen­si­nin­kams mo­ka tie, ku­rie da­bar dir­ba, ir kad žiau­riai ma­žos jų ga­li­my­bės.

„Jei vy­ro ne­tu­rė­čiau, žie­mą man lik­tų 300 li­tų oriam gy­ve­ni­mui. Ir aš ne pen­si­nin­kė. To­dėl va­ka­ro­da­ma ver­čiu kny­gas, pus­an­trų me­tų dir­bau, kad stu­den­tai tu­rė­tų ge­rą va­do­vė­lį. Ap­skri­tai, de­šimt me­tų juo­dai dir­bu. Nau­da ne ta, kad už­dirb­čiau, o kad vai­ko aky­se ją skai­tant ma­tau su­si­do­mė­ji­mą. Bū­siu šlykš­ti ir pik­ta Mal­dei­kie­nė, bet pen­si­nin­kams pa­siū­ly­siu pa­si­skai­ty­ti bu­ra­ti­no Pi­no­kio nuo­ty­kius, to, ku­ris kvai­lių pie­vo­je au­gi­no pi­ni­gus„, – tie­siai rė­žė vieš­nia. Kliu­vo ir pre­zi­den­tei, ku­rios po­zi­ci­ją vals­ty­bė­je ji pa­ly­gi­no su Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės vie­no kū­ri­nio he­ro­je Pik­čiur­nie­ne. Bu­vo pri­dur­ta: „Jai (he­ro­jei) ne­kaip bai­gė­si.“

Jau­ni­mui A.Mal­dei­kie­nė pa­ta­rė ne­si­vi­lio­ti grei­tai­siais kre­di­tais ir ap­skri­tai imant kre­di­tus rei­kia la­bai pa­gal­vo­ti. Pra­ne­šė­ja pri­si­mi­nė sa­vą­jį at­ve­jį, kai dar 2007-ai­siais jos sū­nus gun­dė­si pa­im­ti kre­di­tą ge­ro­mis są­ly­go­mis, abu su vy­ru vie­nu me­tu vien­bal­siai rė­kė, kad šis ir be pa­aiš­ki­ni­mų es­mę su­pra­to.

Aldona KUDZIENĖ