Vilniaus universiteto (VU) Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) docentė A. Maldeikienė teigia užaugusi labai religingoje šeimoje, kur buvo laikomasi tradicijų, o dovanos esą taip pat buvo privalomos nuo vaikystės.
„Vaikystėje dažniausiai gaudavau knygų ir žaislų, kuriais labai žavėjausi. Nuoširdžiai stengiuosi visiems savo vaikams, anūkui taip pat dovanoti knygas, tačiau Kalėdoms dovanojama turi būti tokia knyga, kurią žmogus savo bibliotekoje laikytų visą gyvenimą“, – portalui LRT.lt teigė A. Maldeikienė.
Pasak ekonomistės, sovietmečiu knygų netrūkdavo, o jų kaina siekdavo nuo pusės iki dviejų rublių. „Nors buvo deficitas, knygų būdavo, ir jų kaina nebuvo didelė. Žinoma, tą kainą galima vertinti įvairiai: sovietmečio pabaigoje minimalus atlyginimas buvo 60 rublių, todėl tiems žmonėms, kurie gaudavo tokį atlyginimą, knyga už 2 rublius buvo brangi. Bet mūsų šeimoje knygoms ir bilietui į filharmoniją visuomet užtekdavo pinigų“, – portalui LRT.lt pasakoja A. Maldeikienė.
VU MIF docentė pripažįsta dovanas visiems artimiesiems nuperkanti iš anksto – likus 3–4 mėnesiams iki Kalėdų. „Šiandien jau turiu visiems supakuotas dovanas“, – sako pašnekovė. Tuo metu sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje, anot A. Maldeikienės, dovanomis pasirūpinti iš anksto buvo tiesiog būtina.
„Tuo metu neįsijausi į paskutinę akimirką, nes rasi tuščią parduotuvę. Šiandien žodį „išmetė“ suprantame kaip „ką nors paliko prie konteinerių“, o tuomet, kai „išmesdavo“ kostiumėlį, reiškė, kad parduotuvėje pardavinėja kažką panašaus į drabužį. Tuomet visi mesdavo darbus ir bėgdavo jo įsigyti. Taip ir dovanų ieškodavome: kai žinai, kad tau reikės supirkti dovanas, į tai žiūri atsakingai“, – prisimena A. Maldeikienė.
Kaip teigia knygos „Lietuvos verslo istorija“ redaktorius ir sudarytojas Liudvikas Gadeikis, ne be reikalo laikai buvo vadinami deficitiniais: „Prieš 1990-uosius jau buvo tokių, kurie nuvažiuodavo į Lenkiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, rečiau – kapitalistinį užsienį. Iš ten parveždavo daiktų, kurių pas mus nėra. Tai būdavo puikiausia dovana, kurią galėdavai palaikyti Kalėdoms, nes čia prekių kiekis buvo ribotas. 1990–1991 m. prasidėjo kitos problemos, buvo pereinamasis laikotarpis, bet tas prekių trūkumas buvo visą laiką.“
Anot L. Gadeikio, net ir maisto produktais, pavyzdžiui, silke, reikėdavo pasirūpinti prieš keletą dienų, o vaikams buvo ieškoma praktiškų dovanų.
„Žiūrėdavome, ko reikia vaikams, o jiems reikėdavo visko. Prieš 1990-uosius, kai vaikams buvo 8–9 metai, Kalėdų senelis dovanų jiems atnešė sportbačius. Tuomet jie buvo stipriai nusivylę... Bet stengdavaisi praktišką daiktą paversti dovana, nors vaikai visuomet norėdavo kitokių dovanų“, – tikina L. Gadeikis.
Anot žurnalisto, paradoksalu, tačiau anuomet rengti šventes buvo iš dalies ir lengviau: „Kai tau visko trūksta, negali gauti, tuomet uždavinys tampa kur kas paprastesnis – surasti, ko nori. Jei nerandi, ieškai kito dalyko. Šiais laikais yra visko, todėl iškyla galvosūkis, kaip padaryti tikrą šventę“, – LRT.lt teigė L. Gadeikis.
