Vizitas pas ūkininkus ūkio viceministrui Aušriui Macijaukui atvėrė akis - jis įsitikino, kad žemės ūkiu besiverčiantieji tikrai išgyvena sunkmetį.
Kartu su Šiaulių r. savivaldybės meru Algimantu Gauba ir kitais savivaldos atstovais svečias iš sostinės aplankė keletą rajono ūkininkų ir vieną stipriausių Lietuvoje Kuršėnų žemės ūkio bendrovę, baigiančią statyti moderniausią gyvulininkystės kompleksą Europoje.
Alternatyvoms pinigų nėra
Vileikių namuose padeda ir tėvų ūkį ketina perimti šešiolikmetis Gedmontas, išmanantis visus ūkio darbus. Vileikiai dirba 100 ha žemės, iš jų 25 ha nuosavos, kita – nuomojama, rašoma Žemės ūkio ministerijos pranešime spaudai.
Šiandien jie melžia 30 karvių, o labai neseniai 40 karvių pardavė, nes nėra tikri dėl ūkio ateities. Pieną šeima tiekia „Žemaitijos pienui“, už litrą gauna tik 35 centus. „Auginame telyčių, tad jei padėtis kiek pagerės, melžiamų karvių bandą vėl padidinsime“, – svarsto Gertrūda Vileikienė.
Viceministras ūkio šeimininkams siūlė pagalvoti ir apie kitokias ūkio plėtros galimybes. „Tokio dydžio ūkiuilabai naudinga būtų bent trečdalį produkcijos parduoti tiesiogiai, ne perdirbimui, ir ne tik pieną, bet ir iš jo pagamintą varškę ar sūrį. Tuomet ūkiui netrūktų apyvartinių lėšų už elektrą, veterinarui už karvių priežiūrą, vaistus ir kitas išlaidas susimokėti. Tai labai pagerintų visą ūkio ekonominę padėtį“, – aiškino viceministras.
Ūkininkė pritarė, kad visos jų šeimos moterys – geros šeimininkės, tad problemų pagaminti gardžių produktų nekiltų, bet štai įrangai, mašinai lėšų nėra. A.Macijauskas ūkininkus patikino, kad dabar bus teikiama labai supaprastinta parama, kuri prieinama kiekvienam. Tad šeima galėtų savo ūkyje investuoti į tiesioginę prekybą ir perdirbimą, o „savų“ lėšų dalį galima būtų gauti iš bankų arba jų galėtų paskolinti patys tiekėjai, matydami, kad toks verslas tikrai turi gerą ateitį.
Perdirbėjai atsisakė pirkti pieną
Verbūnų kaime aplankytas ūkininkas Vaclovas Narmontas net ir vyriškoje kompanijoje sunkiai tramdė ašaras. Rūpestingai prižiūrimos karvutės, visos vardais vadinamos – „Gražuolė“, „Saulė“, – šeimininko rankų nuglostytos, tikros rekordininkės, duodančios net iki 9 tūkst. kg pieno, su skaudama širdimi jau baigiamos išparduoti. Liko vos 4 melžiamos karvės.
„Naikinu ūkį“, – sunkiai žodžius spaudė Vaclovas. Pieną jis tiekė akcinei bendrovei „Rokiškio sūris“, tačiau kai paprašė padidinti supirkimo kainą, jo produkcijos buvo visiškai atisakyta. Žmogus iš paskutiniųjų bando laikytis, veža pieną ir varškę į Šiauliuose atidarytą Kitorių turgų, tačiau, pasak Vaclovo, ten už prekybos vietą tenka pakloti 500 litų per mėnesį.
Viceministras siūlė pagalvoti apie ES paramą. „Reikėtų įsigyti specializuotą, mobiliajai prekybai pritaikytą automobilį.
Tuomet žmogus taptų nepriklausomas, nereikėtų mokėti 500 litų už prekybos vietą. Kita vertus, būtina, kad savivaldybė kuo skubiau pasirūpintų tinkamomis vietomis tokiems mobiliems turgeliams ir ūkininkų turgams, kur vieta žmogui kainuotų ne 500, bet 50 litų“, - tvirtino A.Macijauskas.
Anot jo, tokios bėdos rodo, kad kuo skubiau ir plačiau reikia skatinti tiesioginę prekybą iš ūkių.
Pramoninė gamyba
Žemės ūkio skyriaus vedėjas A.Bezaras, lydėjęs svečius į Kuršėnų žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) statomą vieną moderniausių gyvulininkystės kompleksų, juokavo, kad jos valdybos pirmininkas Pranas Zovė – bene turtingiausias Lietuvos žemdirbys.
Kuršėnų ŽŪB dirba 3 571 ha žemės (iš jų apie 1 tūkst. ha – nuosavos), augina grūdus, rapsus, cukrinius runkelius, kukurūzus, laiko apie 1 700 galvijų, iš jų – daugiau kaip 800 – melžiamų karvių, kasmet parduoda per 5 tūkst. tonų pieno. Iš karvės vidutiniškai primelžia 7 277 kg.
„Kol padėtis pieno rinkoje buvo palanki, bendrovė iš jo gaudavo nemažai pajamų, todėl ir ėmėmės statyti gyvulininkystės kompleksą, kuriame numatyta įrengti 456 vietas karvėms, dvi melžimo aikšteles po 24 vietas, du 12 tonų talpos šaldytuvus, dušus ir persirengimo, poilsio kambarius darbuotojams“, – pasakojo P.Zovė.
„Projektas pradėtas įgyvendinti 2008 m.viduryje, o šių metų kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje kompleksas jau pradės veikti, delsti negalim, per brangiai kainuoja“, – dalykiškai aiškino P.Zovė. Viso šio projekto vertė – 11 mln. litų, projektui įgyvendinti panaudotos pačios bendrovės ir rėmėjų lėšos, banko kreditai, o Europos parama – labai menka, tik apie 700 tūkst. litų.
