Piratavimas tapo didžiuliu galvos skausmu ne tik pasaulio jūromis ir vandenynais plaukiojantiems jūrininkams, bet ir pasaulio valstybių vadovams. Pasukti galvą tenka ir Lietuvos diplomatams. Jau antrąsyk mūsų šalies jūrininkai patenka į piratų nelaisvę.
Antras dublis
Šį kartą Kamerūno piratų auka tapo Lietuvos laivybos įmonės “Limarko" motorlaivio “Argo" kapitonas 47 metų Dmitrijus Baškirovas, jo iki šiol dar ieškoma.
Praėjusiais metais afrikiečiai prie Nigerijos krantų buvo užgrobę kitą “Limarko" laivininkystės kompanijai priklausantį laivą “Saturnas". Tada laivo įgula po 11 dienų buvo išlaisvinta.
Pasaulio valstybės po pastaraisiais metais kilusio piratavimo bumo ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad tik sustabdytų jūrose siautėjančius plėšikus. Tačiau išpuoliai tęsiasi. Maža to, jų skaičius kasmet auga.
“Juodieji taškai"
Daugiausia problemų kelia Indijos vandenyne ir ties vakariniais Afrikos krantais siaučiantys piratai. Tačiau ne ką ramesne vieta laikomi Malakos sąsiauris, skiriantis Malaiziją ir Indonezijos Sumatros salą, bei Singapūro pakrantės. Čia piratų grobiu gali tapti vienas iš 50 tūkst. laivų, kasmet plaukiančių per šiuos vandenis.
Gausybė laivų kasmet plaukia ir Adeno įlanka, tyvuliuojančia tarp Rytų Afrikos krante esančio Somalio ir Arabijos pusiasalyje esančio Jemeno. Kelias per Adeno įlanką yra trumpiausias iš Azijos į Europą, mat iš Indijos vandenyne esančios įlankos laivai patenka į Raudonąją jūrą, o iš ten per Sueco kanalą - tiesiai į Europą.
Pastaruoju metu piratai siaučia ir ties vakarinėmis Afrikos pakrantėmis. Čia esančių valstybių, tokių kaip Nigerija ar Kamerūnas, valdžia taip pat mažai kontroliuoja šalių viduje didžiulę įtaką turinčias plėšikų sukarintas grupuotes.
Reikia stabilumo
Daugelis saugumo ekspertų pripažįsta - piratai išnyktų, jei tokiose šalyse kaip Somalis, Jemenas ar Nigerija pagaliau būtų įvestas stabilumas. Tačiau šiuose regionuose vietos banditų gaujos tiesiog karaliauja. Jos net finansuoja išpuolius jūrose, nes tai duoda milžinišką pelną.
Antai Somalyje, buvusioje Italijos kolonijoje, jau du dešimtmečius nebuvo stabilios valdžios. Tarptautinėje arenoje ši šalis vadinama žlugusia. Sostinės Mogadišo gatvėse populiariausia prekė - Kalašnikovo automato šoviniai, be abejo, ir patys ginklai. Pastarųjų kaina net mažėja, nes amunicijos mieste parduodama vis daugiau. Somalio keliuose negalima stoti, nes pasitiks kulkų kruša.
Beveik 20 metų pilietinio karo pavertė Somalį pragaru. Taigi čia puikiai jaučiasi ne tik islamistai, kurie bendradarbiauja su teroristais ir pačiame Somalyje juos ruošia, bet ir piratai. Panaši padėtis ir Jemene, kur Vyriausybė vos kontroliuoja visus šalies regionus, taip pat Nigerio deltoje.
Piratai kasdien vis tobulesni
Apskaičiuota, kad piratų išpuoliai kasmet pasauliui kainuoja nuo 13 iki 16 mlrd. JAV dolerių (nuo 36,2 iki 44,6 mlrd. litų). Piratai, kurių amžius svyruoja nuo 25 iki 30 metų, dažniausiai reikalauja išpirkos, tačiau neretai renkasi ir kitą kelią - pagrobia viską, kas gabenama laivu, ir tada laivą su jo įgula paleidžia. Piratai buvo užgrobę net Jungtinių Tautų laivus, kurie gabeno į Afriką humanitarinę pagalbą.
Šiuolaikiniai piratai kasmet įsigyja vis naujų ginklų, perka vis naujos laivų šturmui reikalingos įrangos, yra sukūrę patikimų laivų grobimo planų. Plėšikai puikiai koordinuoja atakas. Jie naudojasi mobiliaisiais palydoviniais telefonais, visuotine padėties nustatymo sistema ir sonarais.
Jie turi greitaeigius katerius, yra apsiginklavę moderniais ginklais, net pasiskirstę pareigomis. Finansuojami plėšikai per Dubajaus ir kitų regiono šalių bankus. Piratus neretai paremia net ir somaliečių diaspora pasaulyje.
Dažniausiai laivus piratai puola mažomis valtelėmis, tačiau netoliese budi vadinamasis motininis laivas, iš kurio koordinuojami išpuoliai. Patys piratai dažniausiai būna priklausomi nuo organizuotų nusikaltėlių sindikatų krante.
Savo aukomis jie neretai renkasi šalis, kurios neturi galingo jūrų laivyno, galinčio atskubėti užgrobtam laivui į pagalbą, arba laivus tų šalių, kurios gali sumokėti išpirką. Išpirka būna kaip lakmuso popierėlis, kuris parodo, ar ateityje vienos ar kitos šalies laivus verta grobti.
Plėšikams itin paranku tai, kad po šaltojo karo pasaulio vandenynuose ir jūrose patruliuoja kur kas mažiau karinių laivų nei anksčiau, o daugelio pasaulio šalių vyriausybės neįsileidžia į savo teritorinius vandenis ginkluotų laivų. Nesvarbu, kad ginklai skirti tik savigynai.
Iki šiol nesukurtas ir tarptautinis teisinis mechanizmas, kaip kovoti su jūros plėšikais. Esti net pasiūlymų parduoti Adeno įlankos dalį privačioms saugos kompanijoms, jos mainais į tam tikrą užmokestį užtikrintų saugų laivų judėjimą.
Ėmėsi saugumo
Praėjusiais metais pasaulio valstybės ėmėsi stiprinti saugumą pavojinguose laivybai regionuose. Tačiau saugumo ekspertai tvirtina, kad visų pasaulio vandenų nepajėgūs apsaugoti net viso pasaulio kariniai laivynai. Vis dėlto piratų išpuolių, sustiprinus patruliavimą, tam tikruose regionuose pamažėjo.
Priemonių ėmėsi ir laivybos kompanijos. Vietoj ginklų laivuose montuojami garsiniai ginklai, kurie, piratams prisiartinus, sukuria itin stiprų garsą. Kol laivas padidina greitį, toks ginklas atbaido piratus. Taip pat laivuose montuojamos vandens patrankos, kita įranga, kuri padeda pamatyti besiartinančius piratus.
Paprastesnis būdas - laivybos kompanijos laivų apsaugai gali samdyti privačius saugos darbuotojus, kurie turi saugoti įgulą. Neretai laivybos kompanijos renkasi šį būdą.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
Parengė Valentinas Beržiūnas
