Efraimo Zuroffo prosenelį 1941 metų liepos 13 dieną pagrobė gauja lietuvių, „klaidžiojusių miesto gatvėmis ir ieškojusių barzdotų žydų, kuriuos galėtų suimti“. „Jis tuomet buvo nugabentas į Lukiškių kalėjimą, kuris tuo metu buvo pagrindinis miesto kalėjimas, ir netrukus nužudytas“ – prisimena E. Zuroffas. Kartu su proseneliu buvo nužudyta ir jo žmona bei du berniukai. E. Zuroffo istoriją pasakoja CNN.
Pats E. Zuroffas po kelių metų gimė Brukline (Niujorkas) ir buvo pavadintas savo prosenelio garbei. Amerikoje gimusius savo tėvus jis nuolatos klausinėjo apie Holokaustą. Ką jie darė? Kas jie galėjo padaryti?
„Mano tėvai sakė: „Klausyk, mes ėjome į demonstracijas, bandėme daryti, ką tik galime. Tačiau mes iš tikro nežinojome visko, kas vyksta, ir nebuvo aišku, ką galėtume padaryti“ – pasakoja E. Zuroffas.
„AŠ norėjau sužinoti, ką, skaitydamas laikraščius, apie tai galėjo sužinoti vidutinis žydas, sėdintis savo svetainėje Baltimorėje, Niujorke, Čikagoje, Majamyje. Aš norėjau pabandyti suprasti, kaip toks dalykas kaip Holokaustas galėjo įvykti“ – teigia E. Zuroffas.
Savo gyvenimą jis pašventė nacių medžioklei. Dabartinis Simono Wiesenthalio centro direktorius anksčiau dirbo ir JAV Teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų biure, kuris yra atsakingas už nacių karo nusikaltėlių persekiojimą. E. Zuroffas teigia, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo Lietuvoje paaiškėjo daugiau prie Holokausto prisidėjusių nusikaltėlių pavardžių nei bet kurioje kitoje Rytų Europos šalyje
Tačiau karo nusikaltėlių persekiojimas Lietuvoje, anot E. Zuroffo, virto tikru nusivylimu, nes nuo pat nepriklausomybės paskelbimo Lietuva esą taip ir nesugebėjo nubausti nė vieno prie Holokausto vykdymo prisidėjusio asmens.
„Niekur kitur pasaulyje vyriausybė nenuėjo taip toli mėgindama paneigti savo vaidmenį Holokauste. Jų misija yra pakeisti Holokausto istoriją ir nusimesti visą kaltę“ – apie Lietuvos valstybės veiksmus pasakoja S. Wiesenthalio centro vadovas.
Lietuva ir naciai
Per pirmus 5 nacių invazijos mėnesius 1941 metais dauguma iš 200-220 tūkst. Lietuvos žydų buvo nužudyti – nušauti ir užkasti masinėse kapavietėse kartu su tūkstančiais etninių lenkų, protiškai atsilikusių žmonių ir kitų aukų. Karo pabaigoje Lietuvoje nužudytų žydų procentas – nuo 90 iki 96 proc. – buvo pats didžiausias nei bet kurioje kitoje Europos šalyje.
E. Zuroffas ilgą laiką bandė atsakyti į klausimą, kodėl nužudytų žydų skaičius Lietuvoje buvo tiks didelis. Galiausiai jis priėjo atsakymą, kad be vietinių gyventojų pagalbos naciai to padaryti nebūtų sugebėję.
Spartus žydų žudymas Lietuvoje ir aktyvus vietinių gyventojų dalyvavimas žudynėse yra dokumentuoti dviejuose liūdnai pagarsėjusiuose Holokausto eros dokumentuose. Visų pirma reikia prisiminti vadinamąjį „Jaegerio raportą“, kurį parašė SS specialiojo žudymus vykdžiusio dalinio vadas Karlas Jaegeris. Jo dalinus veikė Vilniaus apylinkėse. Ataskaitoje tikslais surašyta, kiek žydų buvo nužudoma kiekvieną dieną.
1941 metų rugsėjo 1 dienos įraše skaitome: „1 404 žydų vaikai, 1 763 žydai, 1 812 žydžių, 109 protiškai atsilikę žmonės, viena vokietė, ištekėjusi už žydo, ir viena rusė“.
Ataskaitoje K. Jaegeris pažymi „ženklią“ vietinių lietuvių pagalbą ir teigia, kad 4 tūkst. žydų „buvo likviduoti per pogromus ir egzekucijas“, kurias surengė išimtinai Lietuvos partizanai. Iš viso pradedant 1941 metų vasara ir baigiant lapkričiu buvo nužudyti 133 346 žmonės – dauguma jų žydai.
„Panerių dienoraštis, 1941-1943 metais: liudininko pasakojimas apie masines žudynes“ yra prašytas lenkų-lietuvių žurnalisto Kazimiero Sakowicziaus, kuris gyveno visiškai netoli tos vietos, kur vyko pagrindinės žudynes – smėlio duobių Panerių miške.
Jo ataskaita yra nesibaigianti žiaurumo litanija – daugiausiai žiaurumo, kurį prieš Lietuvos žydus vykdė patys lietuviai. 1943 metų balandžio 5 dienos įrašas pasakoja apie maždaug 2,5 tūkst. žydų, kurie buvo atvežti 48 traukinio vagonuose, nužudymą: „Moteris su vaiku rankose ir dviem į jos rūbus tvirtai įsikibusiomis mergaitėmis: lietuvis be gailesčio pradeda jas talžyti lazda. Žydas be švarko puola ant lietuvio, kad apgintų moterį nuo mušimo. Pasigirsta šūvis, jis krenta praktiškai tai žydei po kojomis. Antras lietuvis pagriebia moters vaiką ir įmeta jį į duobę. Žydė tarsi pamišėlė bėga duobės link ir iš paskos jai seka du maži vaikai. Pasigirsta 3 šūviai“.
Lietuviai nacių karius 1941 metų vasarą pasitiko su gėlėmis. Metus trukusi sovietinė okupacija buvo tokia brutali, kad 1941 metų birželį nacių kariai buvo sutikti tarsi išvaduotojai.
Nacių propaganda vaizdavo vietinius žydus kaip sovietų sąmokslininkus ir taip kurstė antisemitizmą. Taip laikinoji Lietuvos vyriausybė ir tūkstančiai eilinių lietuvių buvo skatinami prisidėti prie žydų likvidavimo, teigia Peilio universiteto profesorius Timothy Snyderis.
Jo teigimu, iš tikrųjų žydai, kurių dauguma buvo vadinami „buržujai“ – prekeiviai ar intelektualai, kuriuos sovietai rengėsi perauklėti, patyrė tiek pat sovietų žiaurumo kiek ir bet kas kitas.
Lietuvos europarlamentaras Leonidas Donskis teigia, kad net ir šiandien ganėtinai didelis lietuvių visuomenės segmentas yra linkęs taikyti žydams kolektyvinę atsakomybę už masines civilių žudynes ir deportacijas bei kitus nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti per sovietų okupaciją. L. Donskis teigia, kad toks mąstymas primena nacių propagandos šefo Josepho Goebelso skleistą propagandą.
Persekiojimai
Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, JAV Teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų skyrius, konsultuodamasis su E. Zuroffu, atrado dešimtis įtartiną Antrojo pasaulinio karo laikų praeitį turinčių lietuvių, gyvenančių JAV.
19 asmenų, pasitelkiant Amerikos imigracijos ir natūralizacijos procesą, buvo sėkmingai nubausti už tai, kad slėpė savo bendradarbiavimą su naciais Antrojo pasaulinio karo metu. Kadangi pačios JAV neturi jurisdikcijos teisti šių asmenų už karo nusikaltimus, jiems buvo skirta maksimali bausmė – JAV pilietybės atėmimas. 12 asmenų, kuriems buvo atimta pilietybė, grįžo į Lietuvą. Specialiųjų tyrimų biuras turėjo surinkęs itin detalią informaciją apie jų vykdytus nusikaltimus.
Tačiau E. Zuroffas teigia, kad Lietuvos prokuratūra neparodė nė menkiausio noro šiuos asmenis persekioti ir dažnai net sutikdavo juos išskėstomis rankomis. Tik po kelių metų delsimo, patyrus didelį tarptautinį spaudimą, buvo pradėtos 3 bylos, tačiau galiausiai taip niekas ir nebuvo nubaustas.
„Teismai buvo visiškas farsas. Kaltinamieji niekada net nebuvo priversti pasirodyti teisme“ – teigia E. Zuroffas, kurio nuomone teisėjas itin rimtas bylas pavertė visišku pajuokos objektu.
Lietuvos ambasadorius JAV Andrius Bruzga teigia, kad pagrindinė problema teisiant minėtuosius asmenis buvo ne politinės valios stoka, o laiko trūkumas, nes visi teisiamieji buvo itin senyvo amžiaus.
„Žmonės tiesiog mirė proceso metu. Kiti veikiausiai buvo pripažinti negalintys stoti prieš teismą“ – teigia ambasadorius.
Tačiau kiti teigia, kad atidėliojima buvo specialiai. L. Donskis teigia, kad prokuratūra tiesiog baiminosi būti pavadinta nepatriotiška, todėl viskas buvo tempiama tikintis, kad kaltinamieji mirs arba bus pripažinti negalinčiais stoti prieš teismą.
