Tęsiant pasakojimą apie dirbtinai sujungtas skirtingas (kad ir giminingas) Rusijos tautas, neįmanoma nepaminėti nencų ir nešų pavyzdžio.
Veltui ieškotumete pastarųjų pavadinimo oficialiuosiuose Rusijos dokumentuose – nešų ten nėra; visur minimi tik nencai. Geriausiu atveju nešai figuruoja juose „miškinių nencų“ vardu kaip nencų tautos etnografinė grupė. O kaip gi yra iš tikrųjų?
Carinė Rusija prisijungė nencų ir nešų gyvenamas teritorijas dar XVI – XVII amžiuje. Tuo metu rusai visų Šiaurės tautų atstovus, kalbančius Uralo kalbinės šeimos samodiečių grupės kalbomis, vadino bendru „samojedų“ vardu, tik skirstė juos į samojedus – jurakus (nencus), Puro samojedus (nešus), Jenisejaus samojedus (encus), samojedus – tavgius (nganasanus) ir samojedus – ostiakus (selkupus; nepainioti pastarųjų su tiesiog ostiakais, kurie dabar yra vadinami chantais).
Ypač plačiai šiaurinėje Eurazijoje buvo pasklidę nencai („nenecia“; šiuo metu - apie 35 tūkst.), užėmę didžiulę teritoriją nuo Archangelsko prieigų vakaruose iki Taimyro pusiasalio vakarinės dalies rytuose. XIX amžiuje dalis nencų kartu su komiais persikėlė ir į Kolos pusiasalį, taigi šiandien jų kalbą („nenej vada“) galima išgirsti tundroje (bet ne miestuose) nuo Murmansko iki Norilsko. Rusijoje 1930 metais buvo sukurtos trys nencų teritorinės autonomijos – Nencų nacionalinė apygarda Archangelsko srities sudėtyje, Jamalo nencų nacionalinė apygarda Tiumenės srities sudėtyje ir Taimyro (dolganų ir nencų) nacionalinė apygarda Krasnojarsko krašto sudėtyje. Bet formalios teritorinės autonomijos buvimas anaiptol nereiškė nencų kalbos, kultūros ir apskritai tautiškumo skatinimo.
Nors pirmas tekstas nencų kalba (lotyniškomis raidėmis) buvo išspausdintas dar 1664 metais, vėliau carinėje Rusijoje nencų knygos buvo spausdinamos tik „kirilica“. Padėtis trumpam buvo pasiketusi 1931 metais, kai raštija nencų kalba buvo pervesta į lotynų raidyną (tuomet Salecharde buvo pradėtas leisti laikraštis “Narjana Nerm” („Raudonoji Šiaurė“), tačiau jau 1937 metais vėl buvo gražinta rašyba rusiškomis raidėmis, t.y. „kirilica“. Tai buvo tik pirmas žingsnis, siekiant paspartinti nencų rusifikaciją. Nencų kalba, kuria iš pradžių (nuo 1932 metų) mokyklose buvo dėstomi visi dalykai, ilgainiui liko tik vienu iš dėstomų dalykų, o visus kitus dalykus pradėta dėstyti rusų kalba. Maža to, Nencų nacionalinės apygardas (centras – Narjanmaras) komunistų partinės organizacijos nutarimu 1963 metais buvo apskritai uždrausta naudoti nencų kalbą ne tik mokyklose, bet ir žiniasklaidoje. Sustiprintas europinių nencų rusinimas buvo susijęs su tuo, kad jų dalis jau nuo caro laikų buvo linkusi asimiliuotis su komiais, kurie buvo rusų konkurentai visame šiauriniame Rusijos imperijos europinės dalies pakraštyje (žr. „Tautinė politika rusiškai – 3“). Vienintelės rusų kalbos protegavimas apygardos teritorijoje tuo pačiu reiškė ne tik gimtosios nencų, bet ir vis labiau čia įsigalinčios komių zyrių kalbų išstūmimą. Padėtis buvo šiek tiek pagerėjusi vadinamosios „perestroikos“ laikais, bet vėl komplikavosi, atėjus į valdžią V.Putinui. Šiuo metu kai kuriuose Nencų autonominės apygardos rajonuose jaunimas gimtosios kalbos jau net nebesupranta.
Kuo gi „pavojinga“ Rusijai ši Šiaurės tauta? Ciklo trečioje dalyje jau minėjau, kad Rusijos imperijos šiaurinėje dalyje iki XX amžiaus pradžios sustiprėjo dvi tautos, tapusios hegemonais savo regionuose – komiai ir jakutai, dėl ko rusų valdžia pradėjo baimintis bręstančių politinių jų aspiracijų. Nencai buvo tarsi jungiamoji grandis tarp komių (su kuriais jie intensyviai kontaktavo europinės Rusijos šiaurėje) ir jakutų (Taimyre nencų gyvenvietės ribojasi su jakutų tautos etnografinės grupės – dolganų gyvenamais plotais). O geopolitinė paranoja, kaip žinia, visada buvo Rusijos politikos pagrindas.
Dar daugiai nencų gyvenamų teritorijų svarba išaugo po to, kai XX amžiaus viduryje čia buvo aptikti didžiuliai naftos ir gamtinių dujų klodai. Skurdindama čiabuvius ir skatindamą jų degradavimą, imperialistinė Rusija iššvaisto jų žemės gelmių turtus ginklavimosi varžyboms ir kitokiai destruktyviai veiklai tarptautinėje arenoje.
Kur kas mažesnė už nencus yra kita jiems gimininga tauta – nešai („petalan neša“), kalbantys nešų kalba („nešan vata“) ir gyvenantys Tiumenės srities Chantų – mansių ir Jamalo nencų autonominių apygardų paribyje – jų liko vos 2 tūkstančiai žmonių. Tik 1994 metais buvo pradėta leisti šiokią tokią lektūrą jų kalba, ją pradėta dėstyti kaip dalyką 4 pradinėse mokyklose. Bet ir dabar nešai yra ignoruojami kaip atskira (savo savimonę, savivardį ir savitą kalbą turinti) tauta ir oficialiai laikomi nencų tautos dalimi. „Tautinėse“ mokyklose iki pat 1994 metų nešų vaikams buvo brukama jiems nesuprantama nencų kalba, dėl ko jie mieliau pasirinkdavo mokyklas „visiems suprantama“ rusų dėstomąja kalba.
Altajiečiai, teleutai, kumandinai, tubalarai ir čalkanai
Iš šių penkių tautų oficialioji Rusijos statistika pripažįsta tik pirmąją – altajiečius („altaj – kiži“), o visas kitas – kumandinus, teleutus, tubalarus ir čalkanus – laiko altajiečių tautos etnografinėmis grupėmis.
Rusų etnologai konstatuoja šešių altajiečių „tautos“ etnografinių grupių – „altaj – kiži“, telengitų, teleutų, kumandinų, tubalarų ir čalkanų - buvimą, tačiau tik pirmos dvi iš jų tikrai laiko save vieninga tauta – altajiečiais. Kitos keturios „etnografinės grupės“ laiko save atskiromis tautomis ir reikalauja oficialaus tokio jų statuso pripažinimo. Taip pat reikalaujama pripažinti atskiromis teleutų, kumandinų, tubalarų ir čalkanų kalbas, pradėti dėstyti jas mokyklose bei naudoti jas žiniasklaidoje ir grožinėje literatūroje. Atitinkamai reikalaujama pripažinti šias tautas , taip pat, kaip ir pačius altajiečius, „titulinėmis“ Altajaus respublikos (buv. Kalnų Altajaus autonominės srities) tautomis.
Įdomu, kad tokius reikalavimus kelia ne tik smarkiai nuo altajiečių pagal kalbą besiskyriantys kumandinai, tubalarai ir čalkanai, bet ir gana artimi jiems teleutai, kurie susikalba su „tikrais altajiečiais“ jų kalba („altaj til“). Tai dar kartą parodo, kad pagrindinis tautos požymis yra ne bendra kalba (ta pačia kalba gali kalbėti kelios tautos arba atvirkščiai, vienos tautos dalys gali kalbėti dviem kalbom, kaip komiai ir mariai), o atskira savimonė.
Dirbtinis altajiečių „tautos“ konstravimas, vykdytas nuo 1922 metų, pasirodė nesėkmingas. Nežiūrint to, kad altajiečių kalba pripažinta (šalia rusų kalbos) viena “valstybinių” Altajaus respublikos kalbų, rašyti altajietiškai moka vos 2% statistinių altajiečių. Toks pats dirbtinis yra altajiečių (ir “tikrų”, ir “netikrų”) pavertimas stačiatikiais, nes iki šiol šie “stačiatikiai” praktikuoja šamanistinius (su budizmo elementais) kultus. Altajaus tautos, pavergtos Rusijos dar XVIII amžiaus viduryje, buvo sukilusios prieš carinės Rusijos valdžią XX amžiaus pradžioje, vėliau ilgai priešinosi bolševikams (1918 – 1920 metais). Turint omenyje, kad Altajaus respublika ribojas su Kazachija, Kinija ir šalia esančiomis Mongolija bei tautiškai susipratusia Rusijos autonomija - Tuva, galima suvokti Rusijos valdžios norą įmanomai trukdyti natūraliam šio krašto tautų vystymuisi. Juk ne tiek svarbu – ar skaldoma vieninga tauta, ar dirbtinai, administracinėmis priemonėmis , bandoma sulipdyti „tautą“ iš kelių realiai egzistuojančių tautų – visais etvejais Maskvai svarbu marginalizuoti šių tautų savimonę ir paversti jas bespalve žaliava, kuri jau nebesugebės pasipriešinti galutiniam jų surusinimui ir kadaise prijungtų kraštų amžinam valdymui.
