Svarbiausias škotų fermerių reikalavimas – mylėti gyvulius

Kol val­džia svars­to, kaip gim­ti­nėn par­si­vi­lio­ti tūks­tan­čius emig­ran­tų, šie sve­čio­se ša­ly­se ku­ria sa­vo ben­druo­me­nes ir apie grį­ži­mą na­mo nė ne­gal­vo­ja. Tie, kam pa­vyks­ta dirb­ti ne tik ge­rai ap­mo­ka­mą, bet ir my­li­mą dar­bą, ti­ki­na, kad Lie­tu­vo­je gy­ven­ti tie­siog ne­be­su­ge­bė­tų.

29 me­tų Egi­di­jus Mac­ko­nis dau­giau kaip pen­ke­rius me­tus drau­ge su žmo­na Do­mi­ny­ka ir sū­nu­mis gy­ve­na Ško­ti­jos šiau­rė­je esan­čia­me Banf­fas mies­te­ly­je. Tiks­liau – ne­to­li jo esan­čio­je so­dy­bo­je.

Egi­di­jus už­au­go Pi­vo­ni­jos se­niū­ni­jo­je, Ant­akal­nio kai­me, tad ūkio dar­bai jam pa­žįs­ta­mi nuo vai­kys­tės. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties ne­dve­jo­jo, kai drau­gas pa­siū­lė va­žiuo­ti į Ško­ti­ją dirb­ti kar­vių fer­mo­je.

Fer­mos sa­vi­nin­kas, ieš­ko­jęs dar­bi­nin­kų, pa­sa­ko­jo pir­miau­siai no­rė­jęs žmo­gaus, au­gu­sio kai­me, ne­bi­jan­čio kai­mo dar­bų ir my­lin­čio gy­vu­lius.

Įsi­kū­rė su šei­ma

Iš pra­džių Egi­di­jus į Ško­ti­ją iš­va­žia­vo vie­nas. Pas­kui pa­si­šau­kė žmo­ną, mo­kyk­los dar ne­lan­kiu­sį sū­nų. Da­bar gy­ve­ni­mą ne­to­li Šiau­rės jū­ros šei­ma ku­ria jau ke­tu­rie­se – au­gi­na 4 me­tų Lu­ką ir 7 me­tų Ar­ną. Vy­res­ny­sis sū­nus lan­ko mo­kyk­lą, jau­nė­lis eis ki­tą­met – Ško­ti­jo­je vai­kai mo­kyk­lą lan­ky­ti pra­de­da nuo pen­ke­rių. Va­sa­ras ber­niu­kai lei­džia Uk­mer­gės ra­jo­ne pas Še­šuo­liuo­se ir Mie­lio­ny­se gy­ve­nan­čius se­ne­lius.

Ško­ti­jo­je šei­ma įsi­kū­ru­si di­de­lia­me na­me už ke­lių ki­lo­met­rų nuo Egi­di­jaus dar­bo vie­tos – kar­vių fer­mos. Jo­je dau­giau nei pu­sė tūks­tan­čio ra­guo­čių. Tiks­liau, ra­guo­čiais jų ne­pa­va­din­tum, nes kad ne­su­si­žeis­tų, kar­vėm nu­de­gi­na­mi ra­gai. Iš vi­sų tu­ri­mų gal­vi­jų – 360 mel­žia­mų kar­vių.

Fer­mą pri­žiū­ri še­ši žmo­nės, tarp ku­rių ir pats sa­vi­nin­kas. Egi­di­jus pa­sa­ko­jo ne­pa­ste­bė­jęs, kad jis pa­si­lai­ky­tų sau leng­ves­nius dar­bus – dir­ba drau­ge su vi­sais.

Ap­rū­pi­no na­mu

Ke­tu­ri iš fer­mos dar­bi­nin­kų – lie­tu­viai ir net trys at­vy­kę iš Pi­vo­ni­jos se­niū­ni­jos. Egi­di­jus dar­bais da­li­na­si su drau­gu, ku­ris jį pa­kvie­tė į Ško­ti­ją, ir ki­tu drau­gu, ku­rį pa­si­kvie­tė jis pats. Sa­vi­nin­kas lie­tu­vių dar­bu yra pa­ten­kin­tas ir ma­no, kad spren­di­mas „su­lie­tu­vin­ti“ fer­mą pa­si­tei­si­no.

Vi­si su šei­mo­mis į Ško­ti­ją dirbti atvykę žmo­nės yra ap­rū­pi­na­mi, mū­sų aki­mis žiū­rint, iš­tai­gin­gais na­mais – ap­rū­pin­ti būs­tais dar­bi­nin­kų šei­mas ško­tus įpa­rei­go­ja įsta­ty­mai.

Kaip ir vi­so­se dar­bo­vie­tė­se, taip ir fer­mo­je žmo­nės pir­miau­siai įdar­bi­na­mi ban­do­ma­jam lai­ko­tar­piui. Jis trun­ka tris mė­ne­sius. Egi­di­jus pa­sa­ko­jo pats nė ne­pa­ju­tęs, ta­čiau vi­są tą lai­ką bu­vo aky­lai ste­bi­mas. Ste­bė­ta, ką ir kaip jis dir­ba, ar ro­do ini­cia­ty­vą. Ta­čiau be­ne svar­biau­sias rei­ka­la­vi­mas bu­vo my­lė­ti gy­vu­lius. Jei su­py­kę vy­rai trink­tel­tų kar­vei ar ki­taip nu­skriaus­tų gy­vu­lį – šia­me dar­be var­gu ar už­si­bū­tų.

Kad fer­mo­je bū­tų kiek ga­li­ma nau­din­ges­nis, Egi­di­jus iš­lai­kė sėk­lin­to­jo kur­sus ir da­bar at­lie­ka da­lį ve­te­ri­na­ro pa­rei­gų.

Gy­vu­lius ste­bi kom­piu­te­riai

Kaip at­ro­do lie­tu­vių dar­bo die­na ško­to fer­mo­je? Ket­vir­tą va­lan­dą ry­to pra­si­de­da šė­ri­mo, mel­ži­mo dar­bai. Iš jų ran­kų dar­bo – la­bai ma­žai. Gal­vi­jų prie­žiū­ra visiškai kom­piu­te­ri­zuo­ta. Gy­vu­liai ste­bi­mi prie jų pri­tvir­tin­tais da­vik­liais. Kom­piu­te­ris ro­do, ar kar­vė ieš­ko jau­čio, kiek ji ėda, kiek duo­da pie­no. Jei pie­nin­gu­mo ro­dik­lis kren­ta, ga­li­ma spė­ti, kad gal­vi­jas su­sir­go.

Lais­vas fer­mos dar­bi­nin­kams tik kas ant­ras sa­vait­ga­lis. Vi­si virš­va­lan­džiai ap­mo­ka­mi. Pa­si­ti­kė­ji­mas – šim­tap­ro­cen­ti­nis: te­rei­kia sa­vi­nin­kui pa­teik­ti pa­ties ve­da­mą dar­bo ta­be­lį. Pa­pil­do­mo dar­bo, pa­sak Egi­di­jaus, kai­miš­ko dar­bo ne­si­bo­din­tis žmo­gus ne­sun­kiai su­si­ran­da pats.

Pa­lan­kiau­siai ver­ti­na šei­mas

Ško­ti­jo­je vi­siš­kai nė­ra žvyr­ke­lių, net ma­žiau­si ke­liu­kai iki na­mų ar fer­mų iš­as­fal­tuo­ti. Vai­kai iki mo­kyk­los ir at­gal ve­ža­mi nuo pat na­mų.

Lie­tu­viams ne­įpras­tas itin tei­gia­mas po­žiū­ris į fer­mos dar­bi­nin­kų šei­mas – žmo­noms, au­gi­nan­čioms vai­kus, su­tei­kia­ma ga­li­my­bė ke­lis kar­tus per sa­vai­tę va­ka­rais pa­dir­bė­ti čia pat esan­čio­je viš­tų fer­mo­je. Tuo­met vai­kų prie­žiū­rą pe­ri­ma vy­rai, o žmo­nos tu­ri ga­li­my­bę iš­ei­ti iš na­mų, pa­ben­drau­ti.

Kal­vo­to­je vė­jų gai­ri­na­mo­je Banf­fas apy­lin­kė­je so­dy­bo­se įsi­kū­ru­sios lie­tu­vių šei­mos daug ben­drau­ja tar­pu­sa­vy­je, drau­ge šven­čia įvai­rias šven­tes, lei­džia lais­va­lai­kį.

Vie­nas la­biau­siai do­mi­nan­čių da­ly­kų kal­bi­nant emig­ran­tus – ne tiek jų dar­bas ir bui­tis, o jų gau­na­mas at­ly­gis. Fer­mos dar­bi­nin­ko at­ly­gis, de­ja, pri­lygs­ta mū­sų mi­nist­ro al­gai. Egi­di­jaus mė­ne­si­nės šei­mos pa­ja­mos li­tais – apie 12 000. Iš jų apie 10 000 – fer­mos dar­bi­nin­ko at­ly­gi­ni­mas. Li­ku­si da­lis – iš­mo­kos už vai­kus ir žmo­nos al­ga. Už na­mo nu­omą šei­mai mo­kė­ti ne­rei­kia. Tik už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus, ku­rie su­da­ro apie 1000 li­tų per mė­ne­sį. Mais­to pro­duk­tų kai­nos, pa­sak Egi­di­jaus, Ško­ti­jo­je skai­čiuo­jant li­tais yra to­kios pa­čios, kaip ir Lie­tu­vo­je. Tai­gi, ne­sun­ku pa­skai­čiuo­ti, kiek jau­nai šei­mai lie­ka bui­čiai, pra­mo­goms ir ki­toms reik­mėms.

Pa­šne­ko­vas ne­sle­pia – pri­pra­tus prie fi­nan­siš­kai be­veik ne­ri­bo­ja­mo gy­ve­ni­mo, Lie­tu­vo­je ir su lie­tu­viš­ka al­ga gy­ven­ti ne­be­ga­lė­tų.

Skry­dis lėk­tu­vu iš Ško­ti­jos į Lie­tu­vą, kur šei­ma pra­lei­do ke­lias sa­vai­tes atos­to­gų, dviem su­au­gu­siems ir dviem vai­kams kai­na­vo 360 li­tų...

Vil­ma NEMUNAITIENĖ