Sevastopolio – beveik 400 tūkstančių gyventojų turinčio Ukrainos miesto ir didžiulio Rusijai išnuomoto uosto – ateitis dabar aptarinėjama daug aštriau negu kada nors anksčiau. Rusijos agresija prieš Gruziją, separatistinių Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų pripažinimas vėl išryškino viso Krymo, Sevastopolio, o kartu ir Juodosios jūros laivyno priklausomybės problemą.
Artėjant 2017 m., kai baigsis Sevastopolio 20 metų nuomos sutartis, pasirašyta tarp Rusijos ir Ukrainos 1997 m., Maskva priversta sukti galvą, kur dislokuoti milžiniškus karinio ir civilinio laivyno, galingos infrastruktūros pajėgumus.
Gegužės 20 d. Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka išleido dekretą, kuriame pavedė šalies vyriausybei iki liepos 20 d. parengti įstatymo projektą dėl Rusijos Juodosios jūros laivyno iškeldinimo iš Sevastopolio uosto 2017 metais. Be to, prezidentas įpareigojo vyriausybę ir Saugumo tarybą užbaigti Ukrainos ir Rusijos jūros sienos Azovo ir Juodojoje jūrose bei Kerčės sąsiauryje teisinį įforminimą sutartimis.
Priminsime, kad 1997 m. Rusija ir Ukraina pasirašė Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį, pagal kurią Rusija pripažino 1991 m. nepriklausoma pasiskelbusios Ukrainos dar 1954 m. nustatytas sienas, mainais į Ukrainos garantijas, kad bus plėtojami draugiški santykiai su Rusija ir gerbiami Rusijos saugumo interesai Kryme. Ši sutartis svarbi tuo, kad yra susieta su Juodosios jūros laivyno pasidalijimu tarp Ukrainos ir Rusijos. Rusijai pripažinus Ukrainos, taigi ir Krymo bei Sevastopolio, teritorinį vientisumą, jai atiteko ne tik 80 proc. viso karinio Juodosios jūros laivyno, o ir teisė iš Ukrainos 20 metų, t. y. iki 2017 m. gegužės 28 d., nuomotis Sevastopolio uostą su atitinkama jūros akvatorija.
Apžvalgininkai rašo, kad Sevastopolio uosto ir infrastruktūros nuoma Rusijai kasmet kainuoja 100 mln. JAV dolerių, kuriuos Rusija nurašo nuo Ukrainos įsiskolinimų už naftą ir dujas. Sutartyje nėra tiksliai užfiksuota nuomos kaina, todėl, kai Ukrainos ir Rusijos dvišaliai santykiai ima blogėti, Kijevas nuolat primena, kad nuomos mokestis gali būti padidintas kelis kartus (nuo 210 mln. iki beveik 2 mlrd. JAV dolerių per metus).
Rusija labai jautriai reaguoja į bet kokias diskusijas, susijusias su kariniu Juodosios jūros laivynu. Bene pagrindinis Rusijos argumentas, kuriuo nuolat gąsdinama Ukraina – tai sienų peržiūrėjimas. Maskva grasina, kad jeigu Ukraina po 2017 m. nepratęs Sevastopolio uosto nuomos sutarties, Rusija gali peržiūrėti 1997 m. Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutarties principus dėl Ukrainos sienų pripažinimo, juolab kad šios sutarties galiojimas baigiasi jau 2009 metais.
Problema paaštrėjo ne vien dėl to, kad baigiasi įvairių sutarčių galiojimo terminai, bet ir dėl įtemptos padėties buvusiuose sovietiniuose pakraščiuose. Iš vienos pusės, Gruzijos ir Ukrainos artėjimas link NATO, iš kitos – Rusijos agresijos aktas Gruzijoje vėl išklibino tarsi ir aprimusias aistras dėl Krymo ir Juodosios jūros laivyno dislokavimo Sevastopolyje ateities.
Kaip žinome, keletas karinių Rusijos laivų iš šio uosto nuplaukė prie Gruzijos krantų Juodojoje jūroje ir jau vien savo buvimu darė spaudimą Tbilisiui ir rėmė separatistines respublikas. Kai V. Juščenka išleido potvarkį, draudžiantį laivams be išankstinio suderinimo su Ukrainos vyriausybe kirsti jūrinę šios valstybės sieną, Maskva jį pavadino niekiniu. Visiškas nesiskaitymas su Kijevu ir galimas Krymo atskyrimas nuo Ukrainos, kartu taip sprendžiant ir Sevastopolio problemą, komplikuoja ir taip įtemptus Ukrainos ir Rusijos santykius.
Akivaizdu, kad jei ne greičiau, tai po 2017 m. Kijevas nepratęs nuomos sutarties su Rusija. Neabejotina ir tai, kad, kaip rašo Rusijos interneto svetainės, per likusius beveik devynerius metus Rusija niekaip nespės pastatyti kitos laivyno bazės šiame regione. Būkime atviri, rašo apžvalgininkai, juk apie 90 proc. laivyno admirolų gerovės yra susiję su ypač komfortiška tarnyba prie Juodosios jūros, sukurtomis atogrąžų sąlygomis ir gerais atlyginimais. Jie niekada negalvojo, kad Juodosios jūros laivynas gina strateginius Rusijos interesus šiame NATO valstybių apsuptame baseine, o tiesiog lepinosi dosnia Pietų saule.
Rusijos jūrų bazė Sevastopolyje per šiuos 17 metų labai nugyventa. 1991 m. į Juodosios jūros laivyno sudėtį įėjo 6 divizijos (grupė kovai su povandeniniais laivais, desantininkų, jūrų raketinės aviacijos, kranto apsaugos ir kt.), o dabar tik viena – paprastų karo laivų eskadra, kurią sudaro trys pirmo rango koviniai laivai. Rusų apžvalgininkai šaiposi: jeigu netyčia Rusija praras vieną laivą, tai laivynas negalės vadintis divizija, o dislokavimas praras bet kokią prasmę…
Kadaise Sevastopolis su savo vidine akvatorija buvo didžiausias SSRS miestas (įskaitant ir Maskvą), dabar laivynas įspraustas į vieną Troickio įlanką. Tiesiogine žodžio prasme įspraustas, nes dėl gelmėje palaidotų laivų jo išplaukimas į atvirą akvatoriją yra beveik neįmanomas, ir Rusijos pajėgas čia gali užblokuoti keli Ukrainos kranto apsaugos kateriai. Dar reikia turėti galvoje, kad visas bazės aprūpinimas 500 km kranto linija yra kontroliuojamas Ukrainos.
Rusijos strategai siūlo ieškoti atsarginių jūrų bazės dislokavimo variantų. Ne daugiau kaip 180 laivyno vienetų gali priimti Novorosijsko Cemeso įlanka, bet ji pernelyg atvira audroms. Dabar atsivėrė galimybė mažos talpos laivus dislokuoti nepriklausoma pripažintos ir Rusijos kontroliuojamos Abchazijos Očamčiro uoste. Pastaruoju metu Maskva prakalbo apie laivų permetimą į Viduržemio jūroje esantį Sirijos Tartuso uostą, bet ją gasdina nestabili padėtis šioje šalyje: juk prezidento Assado šeimos valdymas ne begalinis…
Taigi, devyneri metai prabėgs greitai. O jeigu Ukraina taps NATO nare anksčiau, Rusijos laivynas Juodojoje jūros bus suspaustas priešiškos jėgos gniaužtuose. Tuomet nori nenori teks paskubomis galvoti, kur nešdintis iš kadaise Rusijos carų užimtos, o dabar suverenios valstybės norimos susigrąžinti žemės.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
