2009 metų liepos 12-ąją Lietuva jautėsi, lyg keliautų milžiniškų permainų link: naujai išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė rinkėjams žadėjo kirsianti oligarchijos slibinams galvas, o džiugindama verslininkus sakė gerinsianti santykius su Rusija ir pačiu trumpiausiu keliu (na tuo, pragmatiniu) išvesianti mus iš krizės ir į lietuvaičiams simboliu tapusius Vakarus. Praėjo daugiau nei metai, viena kita slibino, tiksliau – liūto, galva nukirsta, kelias į Vakarus toliau sėkmingai grindžiamas, o štai Rytų fronte, regis, nieko naujo...
„Pirmiausia sureguliuokime užsienio politikos švytuoklę: tegul tvirtas ir nuoseklus Lietuvos interesų gynimas išstums tik įsivaizduojamą Lietuvos lyderystę euroatlantinėje erdvėje“, – sakė prezidentė inauguracinėje kalboje. Daugelis po tokio pasisakymo tikėjosi nuolaidžiavimo Rusijai bangos ir prezidento Valdo Adamkaus sukurtos vizijos palaidojimo. Druskos šliūkštelėjo dar ir tuo metu apogėjų pasiekę gandai apie tariamas D. Grybauskaitės sąsajas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Tačiau kadencijos pradžioje vietinio populizmo ir žvalgymosi į ES matėme kur kas daugiau nei santykių su Rusija gerinimo. Kitas nuolaidžiavimo Rusijai fobijos taškas buvo Lietuvos prezidentės susitikimas su Vladimiru Putinu Helsinkyje, tačiau čia pradėjo aiškėti, kad pakuotė gal ir kita, bet turinys panašus.
Vienas aktualiausių klausimų santykiuose su Rusija – energetika. Kokių matome permainų? Per šešerius metus planuoja iškilti Kaliningrado AE, o Lietuva „adamkiškai“ pareiškia statysianti savo atominę elektrinę ir turėsianti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Tiesa, dėl vos 50 km nuo Vilniaus stovėsiančios Kaliningrado atominės elektrinės ekologinės grėsmės pernelyg nesišiaušiame, tačiau veikiausiai dėl to, jog esame įsitikinę, kad planai ją statyti – tik didžiosios meškutės blefas. Jei jais patikėtume, veikiausiai savo planų statyti Visagino atominę elektrinę apskritai atsisakytume, nes ji, kaip planuojama, prie Lietuvos ir tarpvalstybinių elektros tiekimo tinklų galėtų prisijungti ne anksčiau kaip po dešimtmečio, t. y. gerokai per vėlai. Ne veltui dar Helsinkyje V. Putinas pasiūlė Lietuvos prezidentei „geromis sąlygomis“ pirkti iš Rusijos daugiau dujų. Čia vertėtų paminėti, kad pirkdami dujas iš „Gazprom“ už 1 tūkst. kubinių metrų mokame šimtu JAV dolerių brangiau nei vokiečiai, o ir jie reikalauja kainą mažinti, nes, kaip teigiama, skandinavai dujas siūlo dar pigiau. Tačiau Rusijos premjeras teisus: uždarius Ignalinos AE Lietuvai dujų reikia daugiau, taigi labai stengiantis nedidelį nuolaidžiavimą rytinei kaimynei dėl dujų tiekimo dar būtų galima sutalpinti į pragmatinės politikos logiką, bet prezidentė ir to nepadarė. Užuot pamaloninusi V. Putiną ir sutikusi su tokiu geranorišku (ypač turint omenyje, kad „Gazprom“ dujų eksportas į Europą pernai sumažėjo daugiau nei 11 proc.) pasiūlymu, D. Grybauskaitė pareiškė ketinanti statyti suskystintųjų dujų terminalą. Projekto, kurį planuojama įgyvendinti Klaipėdoje, kaina dar tik skaičiuojama, o prie jo prisijungti jau paslaugiai pasisiūlė Baltarusija... Ar V. Putinui toks atsakymas buvo netikėtas – diskutuotinas klausimas, tačiau, preliminariais skaičiavimais, daugiau nei milijardą litų kainuosiantis objektas kol kas atrodo tolimas.
Vertėtų paminėti ir Rusijos kompanijų planus vėl perpirkti lenkų „PKN Orlen“ priklausančią „Mažeikių naftos“ dalį. Pernai „Orlen Lietuva“ patyrė 88 mln. Lt nuostolių. Gaudama rusišką naftą naftotiekiu „Družba“ įmonė uždirbdavo apie 200–300 mln. litų pelno. Taigi komentuoti turbūt nebereikia... Tiesa, niekaip nebaigiamas remontuoti „Družba“ priklauso Rusijos kompanijai „Transneft“, o „Orlen Lietuva“ pirkimo galimybes svarsto bendra Rusijos ir D. Britanijos naftos kompanija „TNK-BP“, bet jei jau pats Rusijos premjeras palaiko tėvynainių ketinimus, tai gal ir su valstybės valdoma „Transneft“ dėl „Družbos“ remonto paspartinimo padės susitarti? „Energetinė nepriklausomybė ar verslo interesai?“ – paklaustų pragmatikai.
O dėl verslo interesų, beje, irgi nieko naujo nepastebime. Per krizę vidaus gamintojus siekianti apsaugoti Rusija ant importuotojų galvų nuleido ne tik padidintus muitus, bet ir beveik dvigubai didesnius mokesčius už vežamo krovinio leistino svorio viršijimą, o rudeniop žada ir degalų akcizą. Na, o apie lietuviško pieno netikimą Rusijos rinkai jau tiek daug kalbėta, kad neverta pasakoti dar kartą... Tiesa, Rusijos susisiekimo ministras per susitikimą su Lietuvos premjeru Andriumi Kubiliumi teigė, kad visos šios problemos – ne politinis spaudimas, o tik kokybės standartų klausimas. Atitinkami susitarimai dėl standartų turėjo būti sudaryti dar šią vasarą, šiuo metu kalbama, kad galbūt jie bus pasirašyti per rudenį vyksiantį D. Grybauskaitės susitikimą su Dmitrijumi Medvedevu... Klausimas, ką už tai pasiūlysime Maskvai?
Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu negali pavadinti nepragmatine, tačiau Lietuvos politikų pragmatizmas baigiasi, vos tik pasienio punktai pradeda atidžiau tikrinti vežėjų dokumentus... Taip atidžiai, kad užstrigusiems vairuotojams tenka tiekti maistą, o prezidentei – skambinti į Maskvą. Tiesa, esama ir politikos kitimo apraiškų: Lietuva nustojo aršiai ginti Gruziją, bet veikiausiai tam daugiau įtakos turi Michailo Saakašvilio „demokratija su trūkumais“, kuri visiškai nesužavėjo Briuselio... Lietuvos vadovas pirmą kartą nuo 2001-ųjų apsilankys Maskvoje, nors nuolaidžiavimu to nepavadinsi. Tik štai iš kitos pusės neramu: rusiško kapitalo dalis lietuviškoje žiniasklaidoje auga kaip ant mielių, o visas nesąžiningas galvas vienu mostu kertanti prezidentė to lyg ir nepastebi. Gal laikraščių neskaito? Taigi, toks mūsų ir pragmatizmas – lojame mažiau, o realiai lygiai taip pat mėginame diktuoti savo sąlygas, nematydami, kad kaimyninė Rusija, kaip gudri žmona, kreipia lietuviškas galvas ten, kur reikia. Galiausiai tarptautinės politikos kursą pakreipti kita linkme ne taip ir lengva, ypač turint omenyje Rusiją, kur kai kurie reiškiniai ir stereotipai jau tapę konstantomis. Jei Lietuvos prezidentė mėgins juos ignoruoti – visuomenė pasmerks ją kaip prorusišką vadovę, o jei pritars... vis tiek visi vamzdžiai eina iš Rusijos. Kokia padėtis, tokia ir politika: kaip ir V. Adamkaus laikais, sąlygas diktuoti bandome, tiesa, mandagesniu tonu, bet tik tol, kol meškutė netrepteli...
Monika POŠKAITYTĖ
