– Ar Rusijos valdžia pasiekė tą rezultatą, kurio ji siekė, aneksuodama Krymą?
– Be abejo, nepasiekė. Ir kaip neseniai visiškai teisingai pareiškė pats Rusijos prezidentas, Rusijai ir nereikėjo Krymo. Rusija ir taip turi vieną septintąją ar aštuntąją sausumo teritoriją – ir be Krymo pilna problemų.
Rusijai reikėjo visiškai ko kito. V. Putinas norėjo įkurti Ukrainoje naują tvarką – savo, o ne tą, kurios norėjo Ukrainos tauta. V. Putino tikslas buvo – išlaikyti Ukrainą toje prisirišimo prie Rusijos, silpnumo, priklausomybės, atsiribojimo nuo Europos, situacijoje, kokia buvo valdant V. Janukovyčiui. Ir Krymas buvo tik viena iš priemonių.
Užėmėme Krymą, vėliau užimsime Novorosiją, o toliau jau bus matyti: arba pasidalinsime Ukrainą tarp Europos ir Rusijos, kaip siūlė V. Žirinovskis, arba visą Ukrainą pasiimsime. Akivaizdu, absoliutaus plano nebuvo, tačiau, aišku, Krymu apsiriboti niekas nenorėjo. Pats iš savęs Krymas Rusijai nieko neduoda.
Tačiau niekas nepavyko. Krymą užėmė, o toliau žygiuoti nepavyko. Ir dabar tas Krymas virto didžiuliu akmeniu Rusijai ant kaklo.
– Kuo tai pasireiškia?
– Visų pirma, jis ekonomiškai yra sunaikintas. Visų antra, Krymo aneksija nulėmė tarptautinę Rusijos izoliaciją. Rusija neteko savo civilizuoto partnerio veido, galingiausių pasaulio klubo dalyvio poziciją. Ją išmetė iš aštuoniukės – G-8 vėl virto G-7. Krymo aneksiją JT taryboje palaikė, kaip yra žinoma, tik 10 valstybių. Tai yra absoliuti nesėkmė. Po to sekė sankcijos.
Tos sankcijos iššaukė Rusijos ekonomikos griūtį. Ne tik dingo investicijos, tačiau prasidėjo milžiniškas investicijų pasitraukimas. Ir žmonių taip pat, kurie pajuto, kad tokioje situacijoje nėra perspektyvų, ypač išsilavinusio jaunimo tarpe. Tai yra kaina, kurią sumokėjome už Krymą, pasirodė visiškai neproporcinga malonumui paplaukioti Sevastopolio įlanka, kurį sau leido V. Putinas.
– Ar galima tą patį pasakyti ir apie Donbasą?
– Ukrainos pietryčiuose taip pat nepavyko pasiekti didelių pergalių. Ką bekalbėtų ponas Zacharčenka (Aleksandras Zacharčenka, vienas iš pasiskelbusiųjų respublikų lyderis, vadinantis save DLR vadovu), o iki jo – ponas Strelkovas (Igoris Strelkovas arba Girkinas, – vienas iš rusų karininkų, vadovavusių karo Donbase pradžiai), kad jie žygiuos iki Kijevo, iki Odesos, iki Chersono, iki Charkovo – niekur jie nenuėjo. Karas užsitęsė, sustojo, netektys didžiulės, karstais į Rusiją grįžta, perspektyvų nėra. Tai taip pat ir didžiulės išlaidos karui kasdien.
Juk ne tik Ukrainai tai daug kainuoja – Rusija taip pat leidžia didžiules pinigų sumas, manau, netgi daugiau, negu Ukraina, dėl daugelio priežasčių. O taip pat dar išleidžiamos milžiniškos lėšos gynybai, tam, kad pasipriešintų visam pasauliui, susikūrus izoliacijos sąlygoms.
Taigi tai yra visiška nesėkmė. Prieš metus, 2014-ųjų vasarį, V. Putinas viename iš rusų posėdžių Kremliuje pareiškė: atsakomybę už sprendimą, dėl Krymo ir Ukrainos, prisiimu aš, o jūsų, prezidento tarybos narių, užduotis – maksimaliais sumažinti nuostolius. Tai va, dabar, jeigu jau tai jo asmeninė atsakomybė, tai reikia ir pasakyti, kad ši avantiūra nepavyko.
– Ar susikaupė jau politinio ar verslo elito, liaudies nuovargis dėl šios avantiūros pasekmių?
– Nuovargis – kolosalus. Liaudžiai viskas mirtinai pabodo. Kai balandį V. Putinas kalbėjo metinėje konferencijoje, tai klausimų apie Ukrainą, Krymą praktiškai nebuvo. Visi klausimai buvo apie pablogėjusią pačių žmonių ir regionų ekonominę situaciją, regionų dotacijas, atlyginimų mažėjimą. Visur Rusijoje vyksta atlyginimų karpymas – realu, absoliučiais skaičiais. Ir tuo pačiu auga kainos. Tai yra infliacija aukšta, o pajamos mažėja, nepaisant infliacijos. Žmonėms, aišku, ypač sunku.
– Šis nepasitenkinimas turi kokią nors išraišką?
– Kol kas dar didžioji dalis visuomenės to nesuvokė. Kol kas niekaip to nerodo ir socialinės apklausos, kad dabartinė apverktina padėtis visuomenėje yra iššaukta šia avantiūra, agresija. Tačiau, manau, kad tai pamatysime labai greitai. O vėliau labai greitai jie suvoks ir kita – kad visa ši avantiūra ir agresija yra įmanoma tik autoritarinėje šalyje.
Autoritarinės tendencijos Rusijoje pradėjo stiprėti po 2007-2008 metų. Jeigu ne rinkimų rezultatų falsifikacija, tai mes būtume turėję visiškai kitus dabar žmones Rusijos valdžioje, visiškai kita būtų ir Dūma. Ir aišku, kad jokios agresijos nebūtų buvę. Tik rinkimų falsifikacija, tik pasitraukimas iš demokratinio valdymo kelio, pagrindinių normų pažeidimai, galėjo sukurti Rusijoje tokią valdžią, kuri ryžtųsi tokiai avantiūrai. Tačiau dabar viskam tam mūsų akyse, manau, ateina galas.
– Kaip būtų galima interpretuoti paskutinius Rusijos premjero D. Medvedevo pasisakymus, kuris, pabuvojęs Kryme, praktiškai užsiima antireklama – pasakoja, kad Kryme dabar atostogauti neapsimoka, kad nepasiruošęs jis priimti poilsiautojus?
– Manau, kad dabar apskritai pasipylė visa eilė tokių pareiškimų ir veiksmų, tiek tarptautine, tiek ir vidaus kryptimi, kurios ruošia rusų liaudį tam, kad reikia „užraukti šį reikalą“.
– Ką reiškia „užraukti“? V. Putinas ir jo aplinkos žmonės nusprendė situaciją pakreipti atgal?
– Aš nežinau, ką ten V. Putinas nusprendė. Tačiau man atrodo, kad reikia aiškiai suvokti (o Ukrainoje, mano manymu, tai blogai supranta), kad dabar V. Putinas jau toli gražu ne vienas sprendžia šalies politiką. Jam nepavyko. Jis buvo savo šlovės ir įtakos viršūnėje, kai pradėjo karą Ukrainoje. O tas nesėkmingas karas vėl jį pastatė į priklausomo partnerio poziciją. Jo draugai iš KGB generaliteto, švelniai tariant, juo nepatenkinti. Jis juos visus įstūmė į sunkią ekonominę situaciją, izoliavo juos nuo jų nekilnojamo turto, nuo jų pinigų, draugų, šeimų, kurie daugumos jų yra Vakaruose. O svarbiausia – nieko nepasiekė. Jeigu jis būtų ko nors pasiekęs – dar būtų galima svarstyti apie viso to vertę.
Todėl, man atrodo, kad dabar, ypač po neseniai įvykusio paslaptingo V. Putino dingimo, po B. Nemcovo nužudymo, jo valdžia, be jokių kalbų, sumažėjusi. Dabar vyksta tai, ką mūsų Kremliaus rate vadina bokštų kova tarpusavyje. Kremlius neteko vienybės. Mes nežinome tiksliai, kas su kuo kovoja, galima tik nuspėti apie tai – tačiau kiekvienas bokštas kaunas, vyksta milžiniška kova dėl valdžios. Iš esmės, kova už tai, kas bus kitas Rusijos premjeras. Todėl, kad tas, kurį V. Putinas paskirs premjeru, tas, akivaizdu, po V. Putino pasitraukimo taps prezidentu arba laikinai einančiu prezidento pareigas pagal Konstituciją. Na, o toliau bus matyti.
Aišku, kad tam jau yra KGB generolų parinktos kandidatūros, dažniausiai kalbama apie Naryškiną (Sergejus Naryškinas, Rusijos Dūmos pirmininkas) arba Ivanovą (Sergejus Ivanovas, generolas, Rusijos prezidento administracijos vadovas), tačiau yra vardai ir ne iš šio bloko – pirmiausiai, tai Kudrinas (Aleksejus Kudrinas, buvęs Rusijos finansų ministras), kuris suteiktų galimybę pradėti dialogą su Vakarais.
– Ar yra koks nors mechanizmas išspręsti Krymo situaciją?
– Be jokios abejonės, yra.
