JAV laikraštyje „The Richmond Times“ pasirodė žinomo Amerikos lietuvio, dirbusio JAV prezidento George‘o Busho administracijoje, Lino Kojelio straipsnis aktualia tema. Su juo supažindiname ir „Lietuvos žinių“ skaitytojus.
1976 metais Džordžijos valstijos gubernatorius Jimmy Carteris labai sėkmingai panaudojo „vargo indeksą“ bandydamas sužlugdyti tuometinį prezidentą Geraldą Fordą. Šis indeksas - tai nedarbo ir infliacijos rodiklis, kuriuo remdamasis J.Carteris palygino G.Fordo administracijos veiklą su Richardo Nixono ir jo pirmtakų darbo rezultatais.
Šiemet, kai pasaulis vėl pamatė rusų tankus, brutaliai traiškančius gretimos valstybės viltis ir tikėjimą, atėjo metas aptarti ir „tarptautinį vargo indeksą“ šalyse, kurios nesigaili nei kaimynių, nei savo pačių gyventojų. Daugybės tarptautinių stebėtojų nuomone, neabejotinai tokio indekso čempionės laurai atitektų Rusijai. Per pastaruosius kelis šimtmečius ši valstybė nuolat laimi aukso medalius abiejose kategorijose, o jos nacionalinis himnas be perstojo skamba Rusijos meškai vis užkopiant ant garbės pakylos.
Aptariant kategoriją „didžiausias tarptautiniu mastu sukeltas vargas“, galima sakyti, kad nuo civilizacijos pradžios pasaulis nedaug tepasikeitė. Pirmykštės gentys kovojo su pirmykštėmis gentimis, o karalystės kovojo su karalystėmis, kol XVIII ir XIX amžiais prasidėjo Europos tautų konsolidacija ir ėmė formuotis imperijos, susidarė maždaug tokia padėtis, kokią matome dabar. Aptariant pozityvias ir negatyvias, socialines ir ekonomines jų egzistavimo pasekmes, kai kas gali sakyti, kad, pavyzdžiui, nebuvo didelio skirtumo tarp karalienės Victorios imperijos ir jos pusbrolių valdomos Rusijos. Tačiau pirmuoju atveju labiausiai stebina entuziazmas, su kuriuo Jos didenybės pavaldiniai, išsikovoję nepriklausomybę, atkūrė šiltus ir oficialiai draugiškus santykius su metropolija Britų Sandraugoje. Tuo metu tiek iš carinės, tiek iš komunistinės Rusijos imperijos ištrūkusios valstybės stengėsi kuo greičiau kultūriškai, ekonomiškai ir politiškai atsiriboti nuo Maskvos. Po SSRS žlugimo Vidurio Europos valstybės, anksčiau priklausiusios Varšuvos blokui, taip pat ir Baltijos šalys, siekė prisijungti prie NATO, kurią Rusijos aukščiausioji valdžia, o ir dauguma jos gyventojų, tebelaiko Didžiuoju Šėtonu. Trumpai sakant, nėra nelogiška manyti, kad ši XX amžiuje Rusijos įvykdyta didelės Europos dalies okupacija buvo nepaprastai žiauri ir pelnė Rusijai daugybę medalių už „tarptautinį vargą“.
Kuo didžiuojasi tautos
Kaip rodo dabartiniai įvykiai Gruzijoje, pagrindinis mūsų dienų europiečio ir mūsų dienų ruso mentaliteto skirtumas yra tai, kad pirmasis išdidžiai jaučiasi save identifikuodamas su vidutiniu piliečiu, nepamiršdamas nacionalinio pasididžiavimo. Tačiau kas tai yra „prancūziškas išdidumas“ arba „vokiškas išdidumas“. Iki 1945 metų vokiečiai didžiavosi, kad teutonų batai galėjo trypti Amsterdamo ir Briuselio gatves. Prancūzai didžiavosi savo Afrikos ir Azijos kolonijomis, o britai - imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė.
Bet XX amžiaus 6-ąjį ir 7-ąjį dešimtmetį šiuolaikinės Europos valstybės ėmė suprasti, kad nacionalinis pasididžiavimas kyla ne iš svetimos šalies okupacijos, bet iš kūrybinio dinamiškumo, sugebėjimo sukurti klestinčią visuomenę kuo didesniam skaičiui savo piliečių nacionalinėje teritorijoje. Kai kas gali prieštarauti, kad kai kurios socialinės programos, pavyzdžiui, Prancūzijos atostogų politika, Vokietijos darbo įstatymai arba Švedijos sveikatos apsaugos sistema, nuėjo kiek per toli, tačiau niekas negali paneigti, kad tose valstybėse didžioji dalis žmonių yra patenkinta gyvenimu ir neturi noro veržtis į kaimynų šalį dėl „nacionalinio pasididžiavimo“.
Tačiau net XXI amžiuje to negalima pasakyt apie Rusiją, kurioje ir toliau nacionalinis pasididžiavimas siejamas su brutaliu dominavimu gretimose valstybėse. Jis pasireiškia ir rusų kareivių žygiavimu per Gruziją, ir kiek subtilesne forma Ukrainoje, kuriai ėmus atvirai flirtuoti su Vakarais, Rusija griebėsi energetinės politikos.
Kibernetinio karo pavojus
Bet didžiausias pavojus kiltų, jei tas Rusijos „nacionalinis pasididžiavimas“ imtų įgauti kibernetinio karo formą. Toks jau buvo Rusijos atsakas Estijai, kai ši nusprendė Rusijos bronzinio kario paminklą iš miesto centro perkelti į karių kapines. Šiuo atveju veikė ne kariuomenė, o Putin-jugendas, nukreipęs savo kibernetinį talentą prieš Estijos valstybinių institucijų interneto serverius. Prisiminkite, kiek šiukšlių kasdien atkeliauja į jūsų kompiuterį, padauginkite tą skaičių iš dešimties tūkstančių ir pajusite, ką gali padaryti tokia Rusijos pasirinkto kibernetinio karo taktika.
Rusijos ataka prieš Estijos parlamentą, bankus, ministerijas ir žiniasklaidą buvo tokia efektyvi, kad NATO (Estija - šios organizacijos narė) iš karto ėmėsi iš esmės peržiūrėti visą savo karinę doktriną. Jei Rusija gali taip atakuoti Estiją, tai kodėl jai to paties nepakartojus Prancūzijoje, Norvegijoje ar net Jungtinėse Amerikos Valstijose?
Sadomazochistinės tendencijos
Kontrastas Rusijos išmoningai tarptautinei strategijai ir taikomoms technologijoms yra jos vidaus politika, paremta žiaurumu ir abejingumu savo gyventojams. Pradedant Ivanu Rūsčiuoju, valdžiusiu Rusiją XVI amžiuje, Rusijos žmonės nuolat pastebi savo šalies valdovų sadomazochistines tendencijas. Jos ypač sustiprėjo XX amžiuje, kai valdžią užgrobė Josifas Stalinas. Stalinas organizavo stambaus masto trėmimus ir etninius valymus (pakanka prisiminti Ukrainoje dirbtinai sukeltą badą), taip pasiųsdamas į kapus milijonus gyventojų pačios Rusijos kariškių ir saugumo darbuotojų rankomis.
Bet tai tik Rusijos „vargo indekso“ viršūnė. Priešingai nei klestinčiose Vakarų kapitalistinėse visuomenėse, didžiausios pagal užimamą teritoriją tautos gyvenimas tebėra varganas. Didžioji dauguma sveikatos apsaugos ir sanitarijos naujovių tebėra neprieinamos paprastam rusui. Praėjusį dešimtmetį rusai buvo tokie pat vargani kaip anksčiau Vakarų Virdžinijos ir Pensilvanijos šachtininkai, neturintys galimybės pareikalauti muilo ir teisės streikuoti.
Šiandien Rusija išleidžia milijardus dolerių įsiverždama į mažas kaimynines valstybes, savo olimpinei komandai parengti ir samdydama iš Amerikos įvaizdžio konsultantus. Ji tai daro tuo metu, kai alkoholizmas, rūkymas, narkotikų vartojimas, prostitucija, tuberkuliozė ir nenusakoma aplinkos tarša pjauna pačius rusus. Vašingtone esančio Woodrowo Wilsono tarptautinio mokslo centro vienas geriausių ekspertų Rusijos demografijos klausimais Murray Feshbachas pranašauja, kad dėl šių bėdų ir mažo gimstamumo (ypač mažai gimsta sveikų vaikų) „iki 2050 metų Rusijoje, dabar turinčioje 144 mln. gyventojų, jų sumažės iki 101 mln. arba net 77 mln., jei dar prisidės ir AIDS epidemijos veiksnys“.
Trumpai sakant, didžiausia Rusijos problema yra ta, kad ji nevertina savo žmonių gyvybės. Jei Rusijai iš tiesų rūpi jos pačios ateitis, 2008 metais ji turėjo ne investuoti į invazijas užsienio valstybėse ir tarptautines intrigas, bet pirmiausia susirūpinti savo socialiniais, politiniais, sveikatos ir kultūriniais negalavimais, nes rusų sparčiai mažėja.
Rusija neišnaudoja savo potencialo
Rusija nėra neturtinga valstybė ir buvęs prezidentas, o dabar premjeras Vladimiras Putinas daug padarė Rusijos ekonomikai stabilizuoti, nors iš tikrųjų jis pasinaudojo raketos greičiu į viršų šovusiomis naftos ir dujų kainomis, nes šie gamtiniai ištekliai yra didžiausia parama jo valstybei.
Rusijos vidurinę klasę Maskvoje ir Sankt Peterburge sudaro tik maža frakcija tų, kurie sugebėjo sėkmingai nulaižyti grietinėlę nuo Rusijos energetikos karvės pieno. Daugiau ši valstybė negamina nieko (išskyrus kalašnikovus ir atomines elektrines), ką galėtų pateikti pasaulinei rinkai. Paėjus vos keletą kilometrų nuo Rusijos didžiųjų miestų bulvarų, galima atsidurti kone viduramžiuose. Sekdama praėjusių amžių pavyzdžiu, XXI amžiaus Rusija į savo žmones tebežiūri su panieka.
Reziumuojant galima pasakyti, kad didžiausia Rusijos problema yra pati Rusija. Perfrazuotas admirolo Oliverio Hazardo Perry posakis „Mes sutikome priešą ir tas priešas esame mes“ labai tinka Rusijai. Kitos tautos tik gali pasvajoti apie Rusijos kultūrinius laimėjimus, jos didingą gamtą ir turtingus išteklius. Daug kas pagerėtų, jei Rusija išmoktų vertinti jai Dievo duotas dovanas, imtų pareigingai rūpintis savo piliečiais ir atsižvelgtų į daug nuo jos nekentėjusius kaimynus.
