Vienas iš labiau pastebimų praeitos savaitės įvykių buvo Dmitrijaus Medvedevo pranešimas, skaitytas Federaliniame susirinkime. Naujasis Rusijos prezidentas skaitė šį pranešimą pirmą kartą, tad ir dėmesys šiam įvykiui buvo išskirtinis. Tiesa, paties pranešimo skaitymo data kelis kartus buvo keičiama ir galiausiai sutapo su JAV prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo diena. Buvo numanoma, jog dėl šios priežasties pranešimas gali būti savotiškai „neišgirstas“ pasaulyje, tačiau taip neatsitiko – pirmiausiai, dėl D. Medvedevo pasirinktos retorikos.
Plačiausiai nuskambėjo pareiškimas apie galimybę dislokuoti Kaliningrado srityje raketinį kompleksą „Iskander“, kaip atsaką į galimą JAV priešraketinės gynybos elementų dislokavimą Lenkijoje ir Čekijoje. Tai buvo bene aktyviausiai aptariama D. Medvedevo pranešimo dalis. JAV ir kai kurios Europos šalys išreiškė apgailestavimą dėl šios Rusijos pozicijos ir pažymėjo, jog toks žingsnis tikrai nesuteiks regionui daugiau stabilumo. Tačiau, tiesą pasakius, šį D. Medvedevo pareiškimą negalima pavadinti visiškai netikėtu. Rusijos valdžia ir ankščiau mėgo kalbėti apie „raketas Kaliningrade“ kaip atsaką „agresyviai Vakarų politikai“, kuria Kremlius tradiciškai gąsdina savo šalies piliečius. Rusija jau nebe pirmus metus praktikuoja karingą retoriką, tad, iš esmės, D. Medvedevas šiuo atveju nepasakė nieko naujo.
Žymiai įdomesnė atrodo pranešimo dalis, kurioje kalbama apie būtinybę pailginti prezidento kadenciją iki šešių metų (o Dūmos deputatų – iki penkių). Kartu pabrėžiama, jog šie pakeitimai turėtų įsigalioti kartu su sekančiais prezidento ir Dūmos rinkimais. Visa tai privertė politologus iškart prabilti, jog D. Medvedevas, galimai vykdydamas slaptus susitarimus, ruošia dirvą Vladimiro Putino sugrįžimui. Šį teorija irgi nėra nauja. Ji atsirado dar prieš prezidento rinkimus šių metų pradžioje. Pagal Rusijos Federacijos Konstituciją V. Putinas negalėjo balotiruotis į šalies prezidento postą trečiai kadencijai iš eilės. Atsižvelgiant į tai atsirado versija, jog pagrindinė įpėdinio funkcija yra laimėti rinkimus (kas jau padaryta) ir neužilgo palikti prezidento postą savo noru. Tada, per priešlaikinius rinkimus, V. Putinas teoriškai galėtų vėl siekti tapti valstybės vadovu. Galima teigti, jog „Putino era“ Rusijoje iš esmės tęsiasi ir dabar, tačiau ministro primininko pozicija, kurią jis užima dabar, nėra tokia patikima, kaip prezidento postas. Galiausiai, prezidento galioje paprastai ir be didesnių vargų atstatydinti premjerą.
Politologai numano, jog D. Medvedevas gali pasitraukti kaip tik po to, kai prezidento kadencija bus pailginta iki šešių metų, tad priešlaikiniai rinkimai galėtų įvykti jau 2009 metais. V. Putinas, vėl atėjęs į valdžią ir tęsdamas savo valdymo strategiją, be didesnių vargų išsilaikytų prie šalies vairo dvi naujas kadencijas, t.y. – dvylika metų. Po to, teoriškai, vėl galima būtų pakartoti istoriją su įpėdiniu arba sugalvoti ką nors naujo. Kitaip sakant, įtvirtinti autoritarinį šalies valdymą, išlaikant kai kurių demokratinių procedūrų įvaizdį.
Mintį apie prezidento kadencijos ilginimą irgi negalima pavadinti nauja. Apie tai buvo kalbama dar V. Putino vadovavimo metais. Tiesa, pats Putinas formaliai pasisakė prieš tai, nors kartą ir prasitarė, jog viena kadencija yra pernelyg trumpa, kad galima būtų užbaigti visus pradėtus darbus tokioje didelėje šalyje kaip Rusija. Tai, kad dabar, po D. Medvedevo kalbos, kadencija bus pailginta – beveik nelieka abejonių.
Įdomiausia, jog būtinybė pailginti kadenciją buvo argumentuojama noru „padėti Rusijai perėjimo prie demokratijos procese“. Tai iš tiesu yra absurdiškas argumentas, nes vienu iš demokratinio proceso principų yra valdžios kaitos galimybė, o ne valdžios koncentracija vienose rankose ilgesniam laikui. Europoje pastebima kaip tik kitokia – kadencijų trumpinimo – tendencija. Šešiems metams renkamas tik Austrijos prezidentas, taip pat reikėtų paminėti septynių metų Airijos prezidento kadenciją, tačiau šiose parlamentinėse respublikose prezidento institucija neturi tokios didelės galios, kaip Rusijoje. Iš kitos pusės, Rusijos atveju nėra ko stebėtis, nes ten jau tradiciškai kalbant apie „demokratiją“ akivaizdžiai galvojama apie kažką kitą.
Apžvelgiant D. Medvedevo kalbą galima konstatuoti, jog ji patvirtina, kad Rusija ir toliau eina dar Putino laikais užsibrėžtu keliu ir nesiruošia keistis. Šalies politikos esmė liko ta pati – karingi pareiškimai, konfrontacija su Vakarais ir valdžios vertikalės tvirtinimas, maskuojant tai kalbomis apie „tikrąją demokratiją“.
Viktor Denisenko
