Kai Serbija šių metų pradžioje, pačiame debatų dėl Kosovo nepriklausomybės pike, oficialiai patvirtino prisijungianti prie “Pietinės srovės” dujotiekio projekto, atrodė suprantama, kad broliškos slavų tautos “ranka ranką plauna” – Rusija, JTO ST nuolatinė narė, remia Serbiją Kosovo klausimu, o mainais Serbija perleidžia savo energetinį sektorių Rusijos kontrolei ir atveria vartus gilyn į Europą strateginiam Rusijos dujų infrastruktūros projektui, padėdama Rusijai žengti dar vieną žingsnį supergalybės vizijos rekonstrukcijos link. Sandėris nelabai lygiavertis – juk Rusija ne vien tik vardan Serbijos suinteresuota Kosovo nepriklausomybės nepripažinimu. Na, bet slavų santykiuose, dydis ir galia, matyt, viską nulemia.
Tačiau kai neilgai trukus paskui Serbiją paknopstom pasekė Vengrija, nustebino Europos Sąjungos šalies narės pasirengimas kompromituoti jau ir taip sunkiai įgyvendinamas, tačiau labai reikalingas, Europos Sąjungos pastangas siekti vieningos Europos energetikos išorinės politikos. Šis atvejis tapo praktiniu pavyzdžiu, kiek žalos visai Europai gali padaryti solidarumo energetikos klausimuose stygius.
Susitardama su Rusija ir taip iš dviejų konkuruojančių dujų infrastruktūros projektų - “Pietinės srovės” ir “Nabucco” - suteikdama pirmenybę ne Europos Sąjungos, o rusiškam projektui, Vengrijos Vyriausybė prasilenkė su ES Energetikos Taryboje bei Vadovų Taryboje nubrėžtomis gairėmis, kur, Vengrijai dalyvaujant, buvo priimti reikšmingi kiekvienai ES valstybei narei strateginiai sprendimai. Galbūt socialisto ministro pirmininko palankumas sandėriams su Rusija nulemtas jo ankstyvosios politinės karjeros patirtimi 90-aisiais, kai jis buvo vienas komjaunimo lyderių?
Skaitytojas prisimins Vengrijos ministrą pirmininką F. Gyurcsány kaip politiką, sukėlusį masines riaušes savo šalyje, kai piliečiai išgirdo garso įrašus, kuriuose politikas atvirauja melavęs visuomenei kartu su savo kolegomis Vyriausybėje apie tikrąją Vengrijos ekonominę padėtį. Dabar šis valstybės pareigūnas pasižymėjo toli pasiuntęs Europos Sąjungos ir JAV pastangas išlaisvinti Europą nuo milžiniškais šuoliais augančios priklausomybės nuo rusiškų dujų importo ir pavertęs Vengriją Europos Sąjungos nare, padedančia Rusijai suveržti energetines reples Europai.
Niekam ne paslaptis, kad Rusija siekia susigrąžinti sau Šaltojo karo laikų statusą, kai ji buvo viena iš dviejų supergalybių pasaulyje. Tačiau laikai nenumaldomai keičiasi, ir dabartinė Rusija negali konkuruoti pasaulyje nei ekonomine, nei karine galia. O ir tas pasaulis nebe bipoliarinis. Be to, šie sektoriai pernelyg užleisti, pernelyg daug laiko ir nepopuliarių reformų reikėtų jiems sutvarkyti.
Vietoj to, Kremlius surado priemonę, kuri dėl savo ribotų rezervų ir nuolat augančio vartojimo tampa strategine preke ir padeda siekiant politinių tikslų žaidimuose su išorės partneriais bei konkurentais. Sibiro ir Vidurio Azijos dujų ištekliai yra čia ir dabar; revoliucingos Rusijos visuomenės augantis nepasitenkinimas bei troškimas išsaugoti valdžią Kremliuje taip pat. Taigi belieka įgyvendinti Rusijos piliečių troškimą didžiuotis savo valstybe, paišant su realybe mažai ką bendro turinčius pergalių vaizdelius žiniasklaidoje; jų nusivylimą nukreipti nuo valdžios į mistinius išorės priešus; nacionalizuoti visas energetikos įmonės, turėjusias reliatyvią nepriklausomybę nuo Kremliaus, jų lyderius susodinti į kalėjmus arba priversti pabėgti iš šalies; o baimingą Vakarų Europą, priversti su Rusija “elgtis kaip lygus su lygiu” demonstruojant energetinius muskulus prieš mažesnes ir priklausomas valstybea ir toliau gilinti visos Europos priklausomybę nuo rusiško importo preferenciniais susitarimais su dėl ribotų resursų tarpusavyje aršiai konkuruojančiomis Europos energetinėmis kompanijomis.
“Pietinė srovė” ne tik stiprina Europos priklausomybę nuo Rusijos, diversifikuoja Rusijos eksporto kelius, aplenkdama “neklusniąsias” valstybes – Ukrainą, Baltarusiją ir kitas buvusias sovietinės erdvės valstybes. Šis projektas turi ir puolamąjį aspektą. Kartu su “Mėlynosios srovės II” projektu, “Pietinė srovė” turi galutinai “numarinti” ES ir JAV remiamą Nabucco dujotiekio projektą. Lygiai kaip “Šiaurinės srovės” projektas ir Vokietijos parama jam galutinai numarino Europinio intereso infrastruktūros projektais pripažintus “Amber” ir “Jamal II” , kurie būtų ir pigesni, ir mažiau žalos aplinkai darantys, tačiau neatitinka naujosios Rusijos energetinės strategijos.
Rusija yra žymiai geresnėse pozicijose įgyvendinti alternatyvą Nabuccui jau vien dėl to, kad kontroliuoja pigiąsias Vidurinės Azijos šalių dujas, kurias daugiausiai naudoja vidaus vartojimui, o į Europą eksportuoja žymiai brangesnes Rusijoje išgaunamas dujas.
Vakarų politikai nuolat zonduoja galimybes gauti Vidurio Azijos dujas tiesiogiai o ne per Rusiją – tai yra tikroji Nabucco paskirtis. Tačiau šių šalių vadovai vis dar neatsikratė vasalo komplekso. Didžiausia pergalė, kurią energetiniuose santykiuose su Rusija Azijos valstybių lyderiams yra pavykę pasiekti, tai išsiderėti kiek labiau pasaulines tendencijas atitinkančias kainas už Rusijai parduodamas dujas. Visa tai būtent Europos susidomėjimo Azijos ištekliais dėka, tačiau pardavinėti dujas Europai jie dar ilgai neišdrįs, jau greičiau nuties eksporto kelius į Kiniją, kuri Kremliaus akyse šiuo metu yra mažesnis nedraugas nei Europos Sąjunga.
Europos Sąjunga tuo tarpu trypčioja vietoje, šalims narėms nesugebant realiai laikytis bendros Europos energetikos strategijos, nei susitarti dėl būdų sukurti vieningą Europos energetikos rinką, kurioje nebūtų vietos preferenciniams susitarimams su išorės tiekėjais, kurioje vyktų laisva konkurencija tarp energetikos kompanijų, užtikrinanti mažesnes nei šiuo metu energijos kainas Europos vartotojams. Europos Sąjunga turi lėšų, tačiau dažnai jas naudoja ne pagal paskirtį ir neefektyviai. Sprendimų priėmimo procedūros komplikuotos ir pagrįstos kompromisais, kuriuos šiame sektoriuje yra ypač sunku pasiekti.
Jau aštuoni metai, kai Nabucco yra paskelbtas ambicingiausiu ir reikšmingiausiu ES energetiniu infastruktūros projektu. Tačiau tik praėjusiais metais šiam projektui buvo paskirtas Europinis koordinatorius, turėjęs paspartinti projekto įgyvendinimą. Daug ką apie Nabucco įgyvendinimo eigą pasako faktas, kad tas pats koordinatorius po naujienų apie Serbijos ir Vengrijos sprendimą prisijungti prie “Pietinės srovės” pareiškė, kad Nabucco projektas yra “įšaldomas”.
ES iš tiesų neturi ko pasiūlyti Vidurinės Azijos šalims, mainais į pykimąsi su istoriniu didžiuoju kaimynu. Europa yra toli, o su Rusija reikia ir kitus reikalus tvarkyti. Nedaug posovietinėje erdvėje tokių valstybių kaip Azerbaidžanas, kuris išdrįso vykdyti visiškai savarankišką energetinę politiką. Tokios politikos sėkmę ir naudą demonstruoja milžiniškas Azerbaidžano ekonominis bumas. Baku-Tbilisi-Džeihan yra vienintelis pastaruoju metu įgyvendintas nuo Rusijos nepriklausomas projektas, tačiau jo įgyvendinime Europos Sąjunga nesuvaidino reikšmingesnio vaidmens. Nors būtent Europai šio projekto reikėjo labiausiai, jis buvo įgyvendintas beveik išimtinai Azerbaidžano ir JAV pastangų ir lėšų dėka.
Rusija tuo tarpu naudojasi ES silpnybėmis ir solidarumo tarp šalių narių stoka, į Europiniams interesams ir tikslams priešingus projektus įtraukdama greitiems tačiau netoleriagiškiems sprendimams neatsparias (dažniausiai kairiąsias) vyriausybes.
Kuo labiau stoja Nabucco projektas, tuo svarbiau kelti klausimus dėl “Šiaurinės srovės” dujotiekio Baltijos jūros dugnu įgyvendinimo tikslingumo. Rusijai įgyvendinus eksporto diversifikavimo kelius ir nutiesus dujotiekius iš Rusijos į Vakarų Europą Pietuose Juodojoje jūroje ir Šiaurėje Baltijos jūroje, Rusijos energetinės replės užspaus Europos gerklę. Tos pačios Europos, kurioje yra įgvendinama minties laisvė, kuri nebijo kritikuoti netgi ir agresyviai nusiteikusių valstybių už demokratijos stoką ir standartų neatitinkančius rinkimus, kuri tiria politines žmogžudystes, kuri kelia Kremliui nepatogius klausimus apie Čečėniją, žurnalistų mirtis ir pilietinių teisių pažeidimus. Šioms žnyplėms užsivėrus tokios šalys kaip Lenkija, Baltijos valstybės, Ukraina, Baltarusija liks giliai Rusijos tiekimo srautų užnugaryje, absoliučiai priklausomos nuo Rusijos malonės.
Įdomu, ar mūsų Vyriausybei skamba pavojaus varpai? Turėtumėme pamatyti pirmiausiai iš to, ar Vyriausybė veiks nedelsiant ir konkrečiais sprendimais, ar tik vaizduos veikianti. Tikrąjį Vyriausybės efektyvumą pamatysime sekdami kaip pavyksta įgyvendinti Ignalinos atominės elektrinės statymo projektą ir jį lydinčius infrastruktūrinių jungčių su likusia Europa projektus. Stebėsime, ar Vyriausybė remia ir įgyvendina nedelsiamą dujų sekotoriaus atvėrimą konkurencijai, ar bus įsileisti nuo Gazprom absoliučiai nepriklausomi nauji veikėjai ir investuotojai į tokius strateginius Lietuvai projektus kaip suskystintų dujų terminalas, dujų saugykla ir dujotiekio jungtis su Lenkija. Ryžtinga Vyriausybė galbūt netgi išdrįstų pagalvoti apie “Lietuvos dujų” nacionalizavimą – tos akcinės bendrovės, kuri būdama monopolistė Lietuvos dujų sekotoriuje savo laiku pakluso savo vieno didžiausių akcininkų interesams ir atsisakė dalyvauti Lietuvai strategiškai būtinuose projektuose, taip juos sužlugdydama, sukeldama Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekių įšalą.
Haroldas Kazlauskas
