Rusijos įsiveržimas į Gruziją atskleidė gilią Vakarų demoralizaciją. Būtent šio fakto suvokimas suteikė Maskvai drąsos ir paskatino Kremliaus vadovus veikti visiškai nekreipiant dėmesio į tarptautinę bendriją, rašo Prancūzijos dienraštis „Le Monde“.
Debesys, besikaupiantys virš tarptautinės arenos, pranašauja, kad netrukus būsime priversti veikti – jei tik nenorime susitaikyti su visišku pavergimu – bent jau toje srityje, kuri susijusi su mumis, europiečiais, teigiama straipsnyje. Kad ir kiek mums tai kainuotų, būsime priversti atsikratyti politinio korektiškumo kokono, kuriame gyvenome tiek metų, ir vėl atgauti proto aiškumą ir ryžtą, kurių, kaip atrodė po 1968 m. gyvenusioms kartoms, jau niekuomet nebeprireiks. Mes privalome nustoti buvę bailiais, o tam prireiks blaiviai apsvarstyti įvykius, kurie mus nokautavo. Abejonės ir neapsisprendimas mus paralyžiuoja, teigiama straipsnyje.
Viena tokio pasimetimo priežasčių – psichologinis karas, kurį Maskva pradėjo prieš Vakarus atėjus į valdžią Vladimirui Putinui. Rusijai pavyko mums įteigti demoralizuojantį kaltės jausmą už pergalę šaltajame kare. Ji nuolat vaidino auką, ir taip sėkmingai, kad ne vienerius metus Prancūzijos diplomatijos refrenu tapo frazė „negalima žeminti Rusijos“. Vardan šio principo su Rusija buvo elgiamasi nepraprastai atlaidžiai, o ji tuo naudojosi ir piktnaudžiavo, rašo „Le Monde“. Kokia kita pasaulio valstybė gali leisti sau šluoti miestus nuo žemės paviršiaus, plėšti užsieniečius, žudyti užsienyje gyvenančius opozicijos atstovus, persekioti užsienio diplomatus, grasinti savo kaimynams ir už tokius veiksmus susilaukti tik silpnų protestų?
Taip yra todėl, kad Rusija nuolat apsimetinėja auka, ir jai pavyko įtikinti Vakarus, kad jie atsakingi už pirmųjų pokomunistinių metų suirutę, teigiama straipsnyje. Tačiau tikroji jos priežastis – komunistinio režimo palikimas ir specifiniai naujojo rusų politinio elito, iškilusio iš sovietinės valstybės griuvėsių, bruožai. Taip, kaip Hitleris, sumaniai išnaudojęs kaltės jausmą, kuris graužė Europą dėl Versalio taikos sutarties, rusai irgi paralyžiuoja mūsų valią, versdami mus prisiimti kaltę už Jelcino epochos chaosą. Naudojama viskas: mes išplėtėme NATO, mes pradėjome karą Jugoslavijoje, mes paskelbėme Kosovo nepriklausomybę. O iš tikrųjų Rusija keliu, atvedusiu į Putino diktatūrą, pasuko dar iki visų šių įvykių. Jo pradžia – 1993 m. rudens krizėje, kai Borisas Jelcinas pasiuntė kariuomenę šturmuoti Dūmą ir priėmė naują konstituciją, kuri iš esmės panaikino valdžių atskyrimą ir užtvėrė Rusijai kelią į europietiško tipo liberalią demokratiją. Ir visa tai, pradedant nuo tų laikų –imperijos atgimimo vardan.
Pasak dienraščio, Kremliaus propagandistai puikiai įvaldė vakarietišką frazeologiją ir meistriškai ja manipuliuoja. Ir vėl galima prisiminti labai pamokantį Hitlerio pavyzdį, kuriam iki 1938 m. pavyko slėpti grobikiškus planus prisidengus šūkiais „tautos turi teisę pačios spręsti savo likimą“ ir „vokiečių tauta turi apsisprendimo teisę“. Autoritariniai režimai moka sukoncentruoti melą į griaunančios jėgos lazerio spindulį, kuris nukreipiamas į priblokštų demokratinių valstybių nervinius centrus.
Visų pirma mes privalome atsikratyti šio mus demoralizuojančio kaltės jausmo. Turime patys sau priminti, kaip Putinas atėjo į valdžią pasitelkęs provokacijas ir karą prieš Rusijos piliečius, rašo „Le Monde“. Mes privalome prisiminti, ką jam pavyko pasiekti per kelerius metus: tai visiška šalies kontrolė, nuosavybės perskirstymas savo klano naudai, sistemingos propagandos, kurstančios neapykantą Vakarams, sukūrimas, komunizmo nusikaltimų dangstymas, Stalino reabilitavimas, kasdieninis Rusijos piliečių smegenų plovimas siekiant įskiepyti jiems paranoją, jėgos kulto sukūrimas ir revanšistinių nuotaikų kurstymas.
Ta Rusija, kuri šiandien veikia Gruzijoje, patvirtina, kad naujo tipo žmogaus, niekuo nenusileidžiančio savo bolševikiniam pirmtakui, formavimo operacija buvo sėkminga. Mes akis į akį susidūrėme su tokios Rusijos grėsme, teigiama straipsnyje. Tad nustokime kaltinti save ir liaukimės ieškoję Rusijai tūkstančius pasiteisinimų, kurie reikalingi tik tam, kad pateisintume savo pačių silpnadvasiškumą. Ji sako mums ginanti savo teisėtus interesus, įsiverždama į nepriklausomą valstybę. Ir Vakarų vyriausybių kanceliarijose yra žmonių, pasiruošusių besąlygiškai pripažinti tokią jos „įtakos sferą“, kad būtų galima „nuraminti“ Rusiją ir patenkinti ją kamuojantį „apsiaustos tvirtovės“ kompleksą. Tokius pačius argumentus naudojo anglosaksai, 1944 – 1945 m. atiduodami Lenkiją Stalinui.
Tokiems dera priminti, kad likus savaitei iki aneksijos operacijos Gruzijoje pradžios Rusija nepastebimai atidavė Kinijai ginčytinas teritorijas, dėl kurių 1969 m. vos nekilo abiejų valstybių karas. Tuokart Kremlių garbstantys rusų patriotai, visada pasiruošę pareikšti Rusijos teises į kaimyninių valstybių žemes, neištarė nė žodžio. Išvada paprasta: Rusija nusiteikusi prieš Vakarus ir persekioja šalis, kurios orientuojasi į Europą ir JAV. Ji tvirtina, kad NATO ruošiasi ją apsupti, bet nekreipia dėmesio į Kiniją – tokią pat agresyvią, dinamišką ir keliančią grėsmę savo „įtakos sferoms“. Laisvė – štai ko ji nekenčia ir bijo, teigiama straipsnyje. Rusija plėšriai bando įžvelgti mumyse silpnumo, aklumo, korupcijos, išankstinės kapituliacijos požymių, ir turi daugiau nei reikia priežasčių džiūgauti. Tačiau po kiekvieno atsitraukimo seka kiti, dar didesni.
Rusija jausis apsupta tol, kol egzistuos nepriklausoma Europa – JAV sąjungininkė. Vadinamųjų Rusijos saugumo interesų gynimas vykdomas visų jos vakarinių ir pietinių kaimynų laipsniško pavergimo sąskaita. Kuo anksčiau mes blaiviai pažvelgsime į paranojinę Maskvos logiką, tuo greičiau rasime tinkamų vaistų. Tačiau pataikauti ligoniui tenkinant jo beprotiškas užmačias beprasmiška. O tikėtis, kad jis išsigydys pats, nepatyręs išbandymo tikrove, tolygu guosti save iliuzijomis, rašo „Le Monde“.
