Ilgą laiką Rusijos taktikos esmė buvo įrodyti Vakarams, jog Gruzija vykdo pernelyg neatsakingą politiką, kad būtų priimta į NATO. Savo ruožtu Gruzija siekė pademonstruoti Vakarų visuomenei ir vyriausybėms tai, kad Rusija tiek Abchazijoje, tiek Pietų Osetijoje yra agresorė ir okupantė. Visos konflikto pusės stengėsi išprovokuoti viena kitą „parodyti savo tikrą veidą“ separatistiniuose regionuose.
Spaudžiama, Gruzija radikaliai pakėlė statymus, pradėdama plataus masto karinę operaciją su tikslu susigrąžinti Pietų Osetiją. Kaip ir galima buvo tikėtis, jos gerai paruoštos ir apginkluotos pajėgos įveikė osetinų dalinius ir užėmė jų sostinę, kurioje žuvo labai daug žmonių. Šitas efektingas pirmas prasidėjusios dramos aktas sulaukė prieštaringos tarptautinės žiniasklaidos reakcijos.
Reakcija į antrą aktą buvo kitokia. Prezidentui M. Saakašviliui pavyko pasiekti to, kad Rusija įvestų į separatistinę Pietų Osetiją sunkiąją karinę techniką. Atitinkamai konflikto pobūdis iš karto pasikeitė. Dabar tai jau ne istorija apie mažai žinomą etninę grupę, gyvenančią kažkur Kaukazo kalnuose. Pasaulyje įsivyrauja nuomonė apie recidyvistinę Rusijos invaziją į savo mažos kaimynės teritoriją. Maskva pateko į spąstus, kuriuos Tbilisis jai paspendė.
Po antro akto neišvengiamai seks trečias, apie kurį M. Saakašvilis jau kalba. Jis teigia, kad tai daigiau nebe Rusijos ir Gruzijos konfliktas, bet konfliktas dėl Amerikos/Vakarų vertybių. Gruzija – tai fronto linija naujai kylančioje konfrontacijoje: demokratiškas Davidas kovoja su Rusijos Galiotu. Tai rimta. Ligi šiol daug buvo kalbama apie Šaltojo karo atsinaujinimą, ir paskutiniai įvykiai Kaukaze, bent jau paviršutiniškų ir šališkų jų interpretacijų dalimi, atrodo tai patvirtina.
Tačiau Junginės Valstijos ir Europa turi palaukti ir pagalvoti. Vienas dalykas yra paremti Gruziją, bet visai kitas – pasiduoti M. Saakašvilio retorikai. Ligi šiol kiekvienas naujas žingsnis Kaukazo dramoje vis pakeldavo konflikto kartelę. Sekantis žingsnis jau turės reikšmę ne vien Kaukazo ar net Europos kontekste.
Dmitri Trenin, Carnegie Endowment for International Peace
