• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pirmosiomis Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis Charkivas buvo po Rusijos kariuomenės ugnimi. Nuo tada jis buvo reguliariai bombarduojamas ir apšaudomas, žuvo dešimtys civilių ir šimtai buvo sužeisti.

Pirmosiomis Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis Charkivas buvo po Rusijos kariuomenės ugnimi. Nuo tada jis buvo reguliariai bombarduojamas ir apšaudomas, žuvo dešimtys civilių ir šimtai buvo sužeisti.

REKLAMA

BBC korespondentas Quentinas Sommerville'is ir operatorius Darrenas Conway'us savaitę praleido fronto linijose kartu su Ukrainos kariais, kurie priešinosi Rusijos puolimui ir aprašė, ką matė.

Šiame reportaže aprašyti įvykiai gali atrodyti žiaurūs.

Pirmoji karo auka – laikas. Paklauskite jauno kareivio fronte, kada įvyko išpuolis, arba senos moters, gulinčios ligoninės lovoje, kai jos namas buvo apšaudytas, ir jie žiūrės į jus sutrikę. Prieš vieną parą ar dvi? Jos pasakys, kad dienos virto viena begaline visuma – rašo „BBC Russia“.

Charkive, antrame pagal dydį Ukrainos mieste, laikas yra elastingas. Miestas yra netoli sienos su Rusija, kiekvieną naktį jį bombarduoja artilerija ir lėktuvai. Pastarosios dvi savaitės atrodė kaip amžinybė, tačiau taikos metas prisimenamas taip, lyg tai būtų vakar.

REKLAMA
REKLAMA

Sušalusiame kraštovaizdyje šiaurės rytiniame miesto pakraštyje 21 metų leitenantas Jevgenijus Gromadskis stovi išskėstomis rankomis. Netoliese buvo iškastos tranšėjos. Rusijos artilerija šaudo iš savo pozicijų 900 metrų per apsnigtą lauką. Leitenantas Gromadskis registruoja salves. Susitikome visai neseniai, bet jau žinau, kad praėjusią savaitę jo tėvas Olegas mirė gindamas miestą, o leitenantas Gromadskis yra septintos jo šeimos karių kartos atstovas. Jis planuoja aštuntą – laisvoje Ukrainoje.

REKLAMA

Jis aprašo, kas vyksta fronto linijoje: „Diversantų grupės tiria mūsų pozicijas, vyksta tiesioginiai tankų mūšiai. Iš pradžių šaudo iš minosvaidžių, o paskui mūsų pozicijas apšaudo tankai".

Baltos vėliavos taktika

Judame išilgai priekinės linijos iš padėties į padėtį. Jo šarvuočio viduje ant lubų kaba Rusijos armijos kepurė – pirmasis jų trofėjus: „Mes šaudome prieštankinėmis valdomomis raketomis, taip pat su įprastais šaulių ginklais. Jie palieka tankus, išsibarsto".

Automobilyje kaba „Meksikietiškos mirusiųjų dienos“ oro gaivikliai. Iš kiekvieno kampo kaba besišypsančios kaukolės, ritmingai siūbuojančios judant išardytu, purvinu keliu. Ant grindų išmėtytos raketinės granatos.

REKLAMA
REKLAMA

Iš priekinės sėdynės leitenantas Gromadskis pasakoja: „Kartais jie naudoja tokią taktiką – iš pradžių iškelia baltą vėliavą virš savo įrangos, tada priartėja prie mūsų pozicijų. Kai artėjame ir tarsi jau paimame juos į nelaisvę, jie pradeda šaudyti į mūsų kariuomenę“.

Pirmadienį (o gal ir užvakar – Hromadskis tiksliai nepamena) jų pozicijas užpuolė du rusų tankai ir šarvuotas automobilis.

„Nesijaudinkite, mes esame gerai apsaugoti“, – sako jis, rodydamas į krūvą Amerikoje pagamintų prieštankinių raketų „Javelin“. Jų korpusai pažymėti „Lockheed Martin, Texas“. Netoliese guli Didžiojoje Britanijoje pagamintos, naujos kartos lengvosios prieštankinės raketos (NLAW).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Sunaikina net pačius moderniausius tankus“, – sako „Saab“ savo svetainėje.

Baisiai šalta. Prie leitenanto Gromadskio kojų dūksta du šuniukai. Jis avi baltus „Puma“ sportbačius. „Čia tu turi būti žvalus“, – sako jis.

Šiame kare ukrainiečiai improvizuoja. Valdžia buvo kritikuojama dėl nepasirengimo, o dabar žmonės yra skubinami į frontą. Reguliarioji kariuomenė jungiasi su civilinės gynybos pajėgomis. Stebiu, kaip autobusai su šimtais aprūpintų karių atvažiuoja į surinkimo punktą rytiniame miesto pakraštyje.

„Kur yra mano taktinė liemenė?" – klausia vienas. „Fronte gausi“, – šaukia pareigūnas ir po kelių akimirkų jie dingsta.

REKLAMA

Kai kurie iš jų tarnaus leitenanto Gromadskio padalinyje ir dirbs kartu su mediku, pravarde „Pjovėjas“. „Ar girdėjote apie mirtį su dalgiu?“ – klausia medikas. Jis taip pat vadovauja gynybinei linijai gyvenvietės pakraštyje, kur daugelis namų jau buvo sugriauti arba apgadinti po rusų apšaudymo.

„Kaip kariauja rusai?" – klausiu jo.

„Jie kaunasi kaip kvaili gyvuliai, kaunasi kaip 1941 metais – jie nemanevruoja, tiesiog veržiasi į priekį ir viskas. Jie turi daug žmonių, daug tankų, daug automobilių, o mes kovojame už savo žemę, saugome savo šeimas. Nesvarbu, kaip jie kovoja, nes mes kovojame kaip liūtai ir būtent dėl to jie nelaimės", – sako Pjovėjas.

REKLAMA

Galinė lauko virtuvė yra kavinėje. Kariuomenės virėjas – stambus vyras megzta kepure – siūlo mums lėkštes garuojančių karštų barščių. „Įdėkite grietinės“, – primygtinai reikalauja. Taip pat yra daug pyragaičių ir sausainių, kuriuos kariškiams kepa vietinės gamyklos.

Sėdžiu šalia 30 metų bataliono vado Sergejaus. „Matome priešą, užmušame priešą, nekalbame“, – sako jis. Jis nori žinoti, iš kur aš esu. Pasakau jam, o jis klausia, ar tiesa, kad britų savanoriai atvyko kovoti už Ukrainą.

„O kokius lėktuvus jūs mums davėte?“ – sako jis, baigdamas barščius.

Rytų ir Pietų Ukrainoje Rusijos kariai veržiasi į priekį. Rusijos kariuomenė sulaukė ryžtingesnio pasipriešinimo nei tikėtasi, tačiau ir toliau po vieną užima miestus. Ir su visa Ukrainos karių drąsa jie supranta, kad šios drąsos šioje žemėje neužteks. Jie vieningai sako, kad jiems reikia oro gynybos, neskraidymo zonos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įsėdu į kitą šarvuotą mašiną. Prieš dvi savaites ji pristatydavo grynuosius pinigus miesto bankams, o dabar dalyvauja karo veiksmuose. Važiuojame per miestą su plačiais bulvarais ir gražiais pastatais, kol pasiekiame sovietmečio gyvenamųjų namų kompleksą. Ir ten sutinku Jevgenijų, kuris primena didžiulį tatuiruotą raudonbarzdį vikingą.

„Jei kris Charkivas, kris visa Ukraina“, – man sako 36 metų Jevgenijus. Jis priklauso prie daugiabučių veikiančios žvalgų komandos. Kai kurie butai sulaukė tiesioginių smūgių, o aikštelėje guli automobilis, išdraskytas raketos smūgio.

Čia, Charkive, trūksta nuostabos dėl Rusijos puolimo. „Nuo 2014 m. žinojome, kad jie ateis, galbūt po metų, 10 metų ar 1000 metų, bet vis tiek žinojome, kad jie ateis“, – sako Jevgenijus.

REKLAMA

Vasario 24 dieną, 4:55 val., draugas paskambino Jevgenijui ir pasakė, kad tuoj prasidės puolimas. „Tada išgirdau, kaip raketos pradėjo šaudyti į mūsų miestą“, – sako jis. Nuo to laiko jis negrįžo namo.

Grįžtant iš fronto į Charkivo centrą, tarsi atsiduri kitame pasaulyje. Nenutrūkstamas rusų apšaudymas lėmė tai, kad dauguma iš 1,5 mln. žmonių pabėgo. Kai kurios vietos išvengė žalos. Anksti ryte vaistinėse, bankuose, prekybos centruose ir degalinėse vis dar matyti eilės – mieste likę gyventojai kaupia maisto atsargas.

Valdžia deda milžiniškas logistikos ir humanitarines pastangas, kad Charkivas galėtų funkcionuoti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų