STAT apklausė 10 psichiatrų ir psichologų – kai kurie iš jų palaiko Trumpą, kai kurie pasisako prieš jį politiniu aspektu – apie prezidento elgesį ir ką jis išduoda apie asmenį ir jo psichologinę sveikatą. Rengdami vertinimą jie rėmėsi jo knygomis, viešais pareiškimais, pasirodymais ir socialinių tinklų žinutėmis, bet pripažino, kad nėra su juo bendravę asmeniškai.
Pateikdami vertinimus jie pripažino, kad jie negali teigti, jog prezidento elgesys yra tam tikros psichologinės būklės atspindys, o ne dalis politinės strategijos. Vis tik jo polinkis į konfrontaciją ir egoistiškumas leido jam pasiekti išskirtinių rezultatų versle ir galiausiai patekti į Baltuosius rūmus.
Vis tik galima teigti, kad analizės turėjo labai daug bendro. Net keli ekspertai, pavyzdžiui, gina požiūrį, kad Trumpas demonstruoja „kompulsinį „daugiau nei“ elgesį“, kuris reiškia, jog jis stengiasi išvengti jausmo, jog jis nėra pats pranašiausias.
„Manau, kad toks vertinimas visiškai dera su jo pareiškimais apie tris milijonus nelegalių balsų ir negebėjimą susitaikyti su faktu, jog Obamos pirmosios inauguracijos iškilmėse susirinko kur kas didesnė žmonių minia“, - sako „New York University“ psichologas Johnas Montgomerys, kuris balsavo už H. Clinton.
„Mano liberalūs kolegos jaučiasi išsigandę ir išduoti, taigi, jie pradeda kalbėti apie radikalią situaciją tvirtindami, jog Trumpas turi narcisistinį elgesio sutrikimą. Bet juk koks politinis lyderis nepademonstruoja tokio elgesio?“, - klausia Trumpą palaikantis daktaras Robertas Pylesas, psichiatras iš Masačiusetso.
Be išimties visi kalbinti psichinės sveikatos ekspertai patvirtino, kad teiginys, jog naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi psichinių sutrikimų, yra neteisingas. Ir tam yra viena pagrindinė priežastis. Remiantis dešimtmečius galiojančiais kriterijais, kuriuos nustatė Amerikos psichiatrų asociacija, psichinio sutrikimo diagnozę nulemia vertinimas, ar asmens elgesys, emocijos ar įsitikinimai individui daro kliniškai reikšmingą žalą.
„Daugiau nei“ grėsmė
Nors Trumpas neatitinka psichiatrijoje naudojamų kriterijų, kad jam būtų diagnozuotas sutrikimas, daug ekspertų tvirtino, kad elgesys leidžia pažvelgti ir į jo emocinę būklę, ir į tai, kas jį motyvuoja judėti į priekį.
Šie ekspertai įvardija tris esminius psichologinius bruožus, keliančius klausimų: Trumpo akivaizdus pyktis, kuris pasireiškia konfrontaciniu elgesiu, jo narcisistinis elgesys ir jo manija rašyti „Twitter“ žinutes.
Anot prezidento nepalaikančio psichologo iš Niujorko Beno Michaeliso, D. Trumpas „labai rūpinasi savo populiarumu ir jį neramina mintis, kad kaip nors kas nors gali tapti populiaresniu nei jis. Kad tai suprastų, niekam nereikia būti psichologijos profesoriumi“.
Psichiatrai, kurie balsavo už Trumpą, taip pat stebėjosi jo elgesiu.
„Matau tokius asmenybės bruožus, kad jei jis atvyktų pas mane terapijai, aš labai nenustebčiau“, - pareiškė psichiatrė daktarė Janis Chesteris.
Kiti psichinės sveikatos profesionalai mano, kad metų metus trunkantys įžeidinėjimai, kuriais Trumpas apipila grožio konkursų dalyves, politinius varžovus, žurnalistus ir kitus asmenis, teikia prezidentui pasitenkinimą, mano Johnas Montgomerys.
Ir šiuo atveju jis tikrai nėra vienintelis. Tyrimai rodo, kad socialinė agresija ir kerštas leidžia organizme išsiskirti neuromediatoriams, kurie sukelia atpildo jausmą. Taip pat buvo nustatyta, kad asmenys gerai jaučiasi, kai dalyvauja „altruistiniame baudime“ ar kerštauja asmeniui, kuris, jų manymu, padarė kažkokį nusižengimą. Pasak Montgomery'o, gali būti jog Trumpas tai jaučia stipriau nei daugelis kitų žmonių: „Jei kažkas privertė jį pasijusti blogai, jis siekia keršto“.
Anot psichologo Dano McAdamso iš „Northwestern University“, pyktis yra viena dažniausiai stebimų Trumpo emocijų. Ir nors psichologijoje pyktis dažniausiai laikomas neigiama ir nemalonia emocija, „Trumpui ji turi ir pozityvų aspektą, nes leidžia jam pasijausti teisiu“.
Išpūstas egoizmas
Pasakojimai, kuriuose kalbama apie Trumpo vaikystę, visuomet pristatoma, kaip jis „norėjo būti numeris 1“ ir jautė poreikį „pranokti kitus“. Nors toks aprašymas būdingas daugeliui žmonių, kurie daug pasiekė versle, politikoje, sporte ar kitose srityse, McAdamsas Trumpo atveju įžvelgia šį tą daugiau, nes jo atveju tai susiję ir su intensyviu narcisizmu.
Kiekvienas apklaustas psichologas ir psichiatras paminėjo, kaip jie supranta išpūstą Trumpo egoizmą ir nuolatinį žavėjimosi, dėmesio ir dominavimo poreikį. Šiuo atveju yra du paaiškinimai, kas galėjo nulemti tokį narcisizmą. Kai kurie psichologai jį vertina kaip pasekmę to, jog būdamas vaikas asmuo gavo nepakankamai dėmesio.
„Vaiko poreikis būti dėmesio centre nebuvo patenkintas. Tad asmuo užaugęs desperatiškai siekia to poreikio patenkinimo. Ir nors atrodo, kad tie žmonės turi labai aukštą savivertę, iš tikrųjų yra priešingai. Kodėl gi kitų atveju jie taip siektų šlovės“, - klausia psichologas McAdamsas.
Konkuruojantis požiūris, paremtas stipresniais įrodymais, yra, kad vaikas, kuris didžiuliu dėmesiu yra skatinamas visada būti dėmesio centre, emociškai tampa nuo to priklausomas. Biografijose nurodoma, kad Trumpo tėvas Fredas Donaldą visuomet išskirdavo kaip mylimiausią. Taigi, vietoje to, kad dėmesio poreikis būtų patenkintas ir suvaldytas, jis buvo tik skatinamas. Todėl protestai po Trumpo išrinkimo ir nuolatinis dėmesio poreikis nulemia ir provokuojančias naujojo prezidento žinutes „Twitter“.
„Tai patvirtinimas, kurio jam reikia“, - sako psicholofas McAdamsas.
Prieš atėjimą į politiką savo poreikį visuomet būti dėmesio centre Trumpas reiškė ir įspausdamas savo vardą ant visko, ką tik jis pasiekdavo ar padarydavo versle – tai galiojo ir pastatytiems pastatams, ir pagamintam vynui. Žinoma, tai nebūtinai yra narcisizmo pavyzdys, tai gali būti ir labai gudri marketingo strategija. Tačiau McAdamsas, kuris vertino Trumpo knygas, ypatingai išskyrė vieną epizodą. Kalbėdamas savo tėvo laidotuvėse, Trumpas labiausiai koncentravosi į save – kad tai buvo sunkiausia jo gyvenimo diena ir kad didžiausias jo tėvo pasiekimas buvo išskirtinai sėkmingo, garsaus, įspūdingo Donaldo Trumpo išauginimas.
Kai narcizai negauna pasigėrėjimo, dėmesio ir meilės, kurios jiems reikia, jie ima jausti, kad jų didybė nėra pripažinta, ir tai kelia pyktį arba nerimą.
„Akivaizdus dalykas, kurį galima pasakyti apie Donaldą Trumpą, yra tai, jog jis negali toleruoti psichologinio skausmo. Jis tiesiog privalo greitai atsikratyti skausmo, jis negali su juo gyventi. Galbūt pabunda 3 valandą nakties ir turi ką nors daryti, kad atsikratytų skausmingo nerimo. Sprendimas - „Twitter“ “, - tvirtina prezidento nepalaikantis psichologas Garys Greenbergas, terapeutas iš Konektikuto.
Nerimo sukeltos manijos
Kompulsinis elgesys nebūtinai yra sutrikimo įrodymas. Nesvarbu, ar tai nuolatinis telefono tikrinimas, kompiuterinių žaidimų žaidimas, apsipirkinėjimas ar kuris kitas elgesys, kuris gali tapti nevaldomas – tai laikoma sutrikimu tik tada, jei „jis neteikia malonumo ar naudos“ ir jei individui daro kliniškai reikšmingą žalą.
Tačiau nors Trumpo ir kitų nuolat žinutes rašančių „Twitter“ naudotojų veikla klinikiniu požiūriu nevertinama kaip kompulsinis elgesys. Jis iš tikrųjų atspindi mažiau pasireiškiančią maniją. Manija reiškia veiksmą, kurį „asmuo priverstas atlikti“, nes tai vienintelis būdas kaip sumažinti nepakenčiamą nerimą.
Remiantis šiuo supratimu yra aišku, kad nerimą jaučiantis žmogus imasi bet kokio veiksmo, kuris gali sumažinti nerimą – dėl to atsiranda toks kompulsinis elgesys kaip drabužių plovimas rankomis ar kreivai padėtų daiktų pozicijos keitimas. Daug žmonių, o ypač turintis narcizistinių polinkių ima jausti nerimą dėl to, jog buvo įžeisti ar užsipulti žodžiais viešumoje. Ir daugelis mano, kad juos galėtų išgelbėti galimybė, suteikianti progą atsikirsti. Trumpas tokią progą tikrai turi. Kai savo pirmojoje porinkiminėje spaudos konferencijoje Trumpas užsipuolė „melagingas žinias“, jis pareiškė, kad nors tokios istorijos daugeliui padaro didelės žalos, jis turi didelį mikrofoną ir su tuo kovos.
Psichiatrė Chester tokį elgesį mato kaip strategiją, o ne psichologinių problemų įrodymus. Piktos Trumpo „Twitter“ žinutės anksčiau jai kėlė susirūpinimą, bet dabar ji pakeitė požiūrį: „Tai daroma specialiai. Jis taip kuria žinias.“.
„Viešai matomas elgesys yra labai svarbūs duomenys, bet tai sudaro tik dalį bendro paveikslo. Tam tikru būdu besielgiantis asmuo, pavyzdžiui, pernelyg besipiktinantis, gali atrodyti ir suprantamai, ir kaip atspindys paslėpto padidinto jautrumo dėl įžeidimo. Bet jis ar ji taip gali elgtis ne dėl to, kad taip jaučiasi, bet tam, kad pasiektų tam tikrus tikslus, kurie gali būti ir pritarimo sulaukimas, ir politiniai aspektai“, - sako psichologas daktaras Matthew GoldenBergas iš „Yale University“.
Ekspertai abejoja, ar Trumpas gali pasikeisti: būdamas 70 metų amžiaus jis jau viską daro tik savais būdais, kurie jam leido džiaugtis didžiule sėkme. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl „žmonės, bandantys Trumpui diagnozuoti psichologinį sutrikimą, klysta“, sako profesorius Allenas Francesas.
Jis taip pat įspėja dėl tokios iš tolo daromos psichoanalizės spąstų: niekas iš šalies negali žinoti, ar Trumpas, 3 nakties likęs vienas su savo mintimis ir emocijomis jaučia tai, kas jį nustumtų prie psichinio sutrikimo.
