Naujienų ištroškusių, patriotiškai nusiteikusių žmonių minios kelias valandas būriavosi prie laikraščių redakcijų Vienoje, kai 1914 metų liepos 28-osios vakarą pagaliau buvo paskelbtas Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo kreipimasis “Mano tautoms!“
Praėjus mėnesiui po to, kai vienas Bosnijos serbų revoliucionierius Sarajeve nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą, daugelis imperijos gyventojų laikėsi nuomonės, kad jau seniai laikas iškaršti kailį apgailėtiniems serbams.
Specialūs laikraščių leidimai buvo graibstomi iš pardavėjų rankų, o bent jau Vienoje nacionalistinės dainos tą vasaros dieną skambėjo iki išnaktų. Buvo sakomos pakilios kalbos, o į gatvės išėjo tūkstančiai žmonių.
„Galbūt žmonės negalvojo, kad viskas bus baigta iki Kalėdų, bet atrodė, kad tai turėtų būti padaryta iki 1915-ųjų vidurio, - Austrijos karo muziejaus (HGM) direktorius istorikas Christianas Ortneris (Kristianas Ortneris) sakė naujienų agentūrai AFP. - Tačiau Viena žaidė itin rizikingą žaidimą.“
Užuot tapęs trumpu karu Balkanuose, kurio tikėjosi Viena, šis konfliktas virto Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Ketverius metus užsitęsęs kraujo liejimas įtraukė visas galingąsias valstybes ir pareikalavo apie 9 mln. karių gyvybių.
Kitą dieną po Austrijos-Vengrijos deklaracijos paskelbimo Serbijos sąjungininkė Rusija pradėjo mobilizaciją. Rugpjūčio 1-ąją Vienos sąjungininkė Vokietija paskelbė karą Rusijai, o dviem dienomis vėliau - Prancūzijai. Rugpjūčio 4-ąją, kai vokiečiai įsiveržė į Belgiją, Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai.
„Viena galvojo, kad Rusija tikriausiai įsitrauks į karą ... tačiau manyta, jog jų sąjungininkė Vokietija - grasinimais arba įsitraukdama į karą - pajėgs sutramdyti Rusiją“, - aiškino Ch.Ortneris.
Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, Britanijos karalienės Viktorijos anūkas, liepos pradžioje buvo suteikęs Austrijai-Vengrijai garsųjį „tuščią blanką“, pareiškęs, kad 83 metų imperatorius Pranciškus Juozapas gali tikėtis „šiuo ir visais kitais atvejais visiško Vokietijos palaikymo“.
„Berlynas nesuvokė, į ką veliasi... Jie galvojo, kad tai tebus dar viena Balkanų krizė, kurių jau kelios buvo įvykusios. Tik tuomet, kai tapo aišku, jog Rusija mobilizuojasi, buvo suvokta, kokia dramatiška susiklostė padėtis“, - sakė Ch.Ortneris.
Puikioji epocha
Iki 1914-ųjų Viena buvo tapusi didinga imperijos sostine, turinčia 2 mln. gyventojų - pažangių technologijų miestu, kurios kavinės su krištolinėmis vitrinomis buvo tapusios rojumi intelektualams, avangardo menininkams ir muzikams.
„Tai buvo saugumo aukso amžius, - vėliau rašys austrų rašytojas Stefanas Zweigas (Štefanas Cveigas). - Grįžimas į barbarybę, į karą tarp Europos tautų buvo toks pats neįsivaizduojamas, kaip raganos ir šmėklos.“
Tačiau įtampa jau buvo juntama imperijoje, turėjusioje 50 mln. gyventojų ir vartojusioje keliolika kalbų. Dar prieš erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymą buvo baiminamasi, kad mirus jo dėdei imperatoriui gali subyrėti ir pati Austrija-Vengrija.
Kita vertus, pasaulinis konfliktas, kurį nukaršęs Pranciškus Juozapas įžiebė iš savo vasaros rezidencijos Bad Išlio, sudavė imperijai netgi smarkesnį smūgį negu kas nors galėjo tikėtis. Pats imperatorius karo pabaigos nesulaukė - jis mirė 1916 metais.
Invazija į Serbiją virto karine katastrofa, o prieš Rusijos pajėgas Austrija-Vengrija įstengė atsilaikyti tik su Vokietijos pagalba. 1915 metais, į konfliktą įsitraukus Italijai, imperija įstrigo kare trimis frontais, kuriam visiškai nebuvo pasiruošusi.
Kai valstybė patyrė galutinį pralaimėjimą 1918 metais, daugiau negu milijonas jos karių buvo žuvę, o imperija subyrėjo. Vokiškai kalbančią Austriją apėmė sumaištis ir badas, kai šalis buvo atkirsta nuo maistą tiekdavusių provincijų.
Nors kitur savi kariai buvo šlovinami kaip didvyriai, grįžusių į Austriją kovotojų laukė šaltas sutikimas.
Karininkams buvo plėšiami atpažinimo ženklai ir apdovanojimai, o jų kardai - garbės simbolis - buvo laužomi jų akivaizdoje.
Tie įvykiai galiausiai davė pradžią dar tamsesniems istorijos epizodams - nacizmo iškilimui ir Antrajam pasauliniam karui, dėl kurių siaubo Didžiojo karo patirtis liko „šešėlyje“, pažymėjo Ch.Ortneris.
Rusijos caras pradėjo armijos mobilizaciją, nenoromis įsitraukdamas į Pirmąjį pasaulinį karą
Po savaitę trukusių nesėkmingų diplomatinių pastangų, svarstymų ir dvejonių Rusijos caras Nikolajus II 1914 metų liepos 30-ąją įsakė pradėti armijos mobilizaciją, atlikdamas negrįžtamą žingsnį, Europai judant į Pirmąjį pasaulį karą.
18 val. šis įsakymas telegrafu buvo išsiųstas visai didžiulei imperijai, kurios sienos prieš karą tęsėsi giliai Vidurio Europoje. Miestuose ir kaimuose buvo išklijuoti raudoni plakatai su kreipimusi į Rusijos patriotus.
Monarchui įsakius imtis ginklų, gatvėse vyko džiaugsmingos palaikymo demonstracijos, o nacionalistinis įkarštis tebebuvo didelis dviem dienomis vėliau, kai Vokietijos kaizeris Vilhelmas II atsakė paskelbdamas karą savo pusbroliui Rusijoje.
„Vienintelis caras, turintis vokiškų šaknų, yra nusistatęs prieš karą“, - tuo metu savo dienoraštyje rašė liberalių pažiūrų žurnalistas Michailas Lemkė.
Ankstesnes keturias dienas abu valdovai, vadinę vienas kitą Viliu ir Nikiu, keitėsi telegramomis, mėgindami paskutinę minutę išsaugoti taiką, nors jų kariuomenių vadai jau ruošėsi mūšiams.
Liepos 29-ąją, kitą dieną po to, kai Austrijos-Vengrijos imperija paskelbė karą Serbijai, Rusijos slaviškajai sąjungininkei, Nikolajus II pasiuntė pirmąją telegramą, kurioje užtikrino, kad labai gerbia savo pusbrolį vokietį, ir ragino jį sustabdyti Vienos rengiamą karo žygį.
„Numatau, kad labai greitai būsiu įveiktas man daromo spaudimo ir būsiu privertas imtis kraštutinių priemonių, kurios ves į karą“, - perspėjo jis.
Vilhelmas ragino savo pusbrolį carą nesikišti į Europoje bręstantį konfliktą jų „nuoširdžios ir meilios draugystės“ vardan.
Tačiau Nikolajus pripažino nebegalintis sustabdyti Rusijos žengimo į karą, nors buvo perspėtas, kad mobilizacija paskatins Vokietijos kariuomenės lyderius paskelbti karą.
„Mūsų visų pražūtis“
Caro pusbrolis kaizeris buvo ne vienintelis, perspėjęs Nikolajų apie gresiančias skerdynes.
Įtakingas caro šeimos patarėjas Grigorijus Rasputinas taip pat ragino nesivelti į konfliktą, „kuris lems pražūtį mums visiems.“
Tačiau caro civilinių ir karinių patarėjų spaudimas buvo per stiprus, ir monarchas galiausiai nusileido jų valiai, pasirašydamas mobilizacijos įsakymą liepos 29-ąją, jį atšaukdamas ir vėl patvirtindamas liepos 30-ąją.
Rugpjūčio 1-osios vakarą „Vilis“ paskelbė karą „Nikiui“ - tuomet prasidėjo siaubas, kurį nujautė abu galantiškieji pusbroliai.
„Pusę septynių išėjome į pamaldas. Kai grįžome, buvom informuoti, kad Vokietija mums paskelbė karą“, - Nikolajus II tą dieną rašė savo dienoraštyje.
Kitą dieną caras laimino savo armijas Sankt Peterburgą, kurio vokiškai skambantis pavadinimas buvo greitai pakeistas į Petrogradą, o įtūžusi minia nusiaubė Vokietijos ambasadą mieste, kuriame nuo seno gyvavo gausi vokiečių bendruomenė.
Visą dieną gaudė varpai, o daugybė žmonių plūdo į cerkves melstis už Rusijos karių sėkmę.
„Karas prieš Vokietiją populiarus kariuomenės, valstybės tarnyboje, inteligentijoje ir tarp iškiliausių pramonininkų“, - tuometis karo ministras Vladimiras Suchomlinovas rašė savo memuaruose.
Praėjus dar trejiems metams, Pirmasis pasaulinis karas atvėrė kelią Rusijos revoliucijai, sugriovė tris šimtmečius valdžiusią Romanovų dinastiją ir pareikalavo 2 mln. rusų gyvybių.
Pažeidžiami bolševikų Kovodama kartu su kitomis Antantės narėmis - Prancūzija ir Didžiąja Britanija - prieš Centrinių valstybių sąjungą, vadovaujamą Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, Rusija pasiuntė savo karinę galią į šio konflikto rytinį kovos veiksmų teatrą.
Tačiau po pragaištingo pralaimėjimo Rytų Prūsijoje 1914 metų rugpjūčio pabaigoje caro armija pradėjo chaotišką atsitraukimą į rytus.
Tuo metu, kai šalyje smarkiai stigo maisto, karinė nesėkmė padarė nusilpusią valstybę pažeidžiamą bolševikams, vadovaujamiems Vladimiro Lenino.
Kai Petrograde kilę duonos maištai 1917-ųjų kovą tapo nevaldomi, Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto, o po bolševikų revoliucijos kitais metais buvo sušaudytas su visa savo šeima.
Valdžią Rusijoje užgrobę bolševikai, kurie pasirašė Brest-Litovsko taikos sutartį 1918 metų kovą, buvo linkę nustumti į užmarštį karą, kurį pralaimėjusi šalis neteko savo vakarinių teritorijų ir trečdalio gyventojų.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
