Sausio 17 dieną Ukrainoje vyks prezidento rinkimai. Dabartinis šalies prezidentas ir 2004 metais vykusios „oranžinės revoliucijos“ vadovas Viktoras Juščenka neturi jokių galimybių juos laimėti.
V. Juščenka per kelerius metus tapo vienu nepopuliariausių šalies politikų. To ir buvo galima tikėtis. Per Ukrainos „oranžinę revoliuciją“ beveik mėnesį praleidau Kijeve. Į akis labiausiai krito tai, kad centrinėje sostinės aikštėje susirinkę žmonės beveik 24 valandas skandavo vieną šūkį – „Juščenka!“ Niekas nereikalavo laisvės, demokratijos, pakeisti šalies kursą ir orientuotis į Europą, niekas neragino radikaliai reformuoti ūkį. Skambėjo tik „Juščenka, Juščenka, Juščenka!“ – iki išprotėjimo. Vien jau tuo Kijevo mitingai skyrėsi nuo Lietuvoje vykusių Sąjūdžio mitingų; rezultatai taip pat skirtingi. Ukrainoje buvo laukiama išganytojo, stebukladario, žmogaus, kuris atėjęs į valdžią išspręstų visas problemas.
V. Juščenka, išugdytas sovietinės nomenklatūros, aišku, jokių problemų iš principo negalėjo išspręsti; jis jų ir neišsprendė. Niekas neabejoja, kad netapęs stebukladariu (nepateisinęs didelės dalies rinkėjų vilčių) V. Juščenka bus nubaustas – pralaimės prezidento rinkimus.
Gruodžio mėnesio viduryje svarbiausi kandidatai į prezidentus atsisakė dalyvauti televizijos debatuose. Iš pirmo žvilgsnio nesuprantamas žingsnis, bet žinant, kad visų jų programos beveik nesiskiria, suprantamas, nes debatai tik būtų parodę pretendentų silpnumą.
Kandidatai nesutaria keliais neesminiais klausimais – ar suteikti rusų kalbai valstybinės kalbos statusą ir kas kaltas dėl ūkio krizės. Tačiau visi pirštais rodo į V. Juščenką.
Nesiginčijama net dėl Ukrainos dalyvavimo NATO. V. Juščenkos, kuris tikriausiai neliks prezidentu, balsas, remiantis narystę NATO, yra labiau šauksmas tyruose; be to, ir pats šaukiantysis puikiai supranta, kad tai nepasiekiamas tikslas. Ypač kai jo neremia dauguma šalies piliečių. Be to, Ukraina neatitinka beveik jokių NATO narystei keliamų reikalavimų. Į Rusijos vadovaujamą karinę sąjungą ši šalis būtų priimta be jokių „formalumų“, bet, atrodo, Ukrainos politikai supranta, kad už tai tektų atiduoti dalį savo suverenumo.
Skirtingai negu 2004 metais, rinkimų kampanija ir visuomenės aistros nėra tokios aštrios. Jie nebeatrodo tokie svarbūs. Viktoras Janukovyčius jau nebėra tas baubas, kuriuo buvo gąsdinama visa vakarietiškai nusiteikusi Ukraina. Jis ir pats nebenori toks būti. Pranešama, kad V. Janukovyčius pradėjo mokytis anglų kalbos, o jam patarinėja rinkiminių kampanijų specialistai iš Jungtinių Valstijų. Smulkmena, bet daug ką sakanti.
Vis dėlto Ukraina nėra Rusija ir čia rinkimų rezultatai nėra iš anksto nulemti. Svarbiausias „oranžinės revoliucijos“ laimėjimas yra spaudos ir žodžio laisvė. Šiame kelyje Ukraina paliko Rusiją toli už nugaros.
Kad ir kokia vangi būtų rinkimų kampanija, kad ir kiek purvo būtų išlieta, Ukrainoje vyks demokratiniai rinkimai. Paprasčiausiai rinkėjai čia turi teisę V. Juščenkai pasakyti „ne“, ko negali nei Rusijos, nei, sakykim, Kazachstano ar Uzbekistano piliečiai.
Kokie tikėtini rinkimų scenarijai ir ką jie gali reikšti Ukrainos ateičiai?
Nors kandidatų į prezidentus yra apie dvidešimt, visi apžvalgininkai sutaria, kad rimčiausi iš jų yra V. Janukovyčius – plačiai laikomas prorusišku – ir dabartinė ministrė pirmininkė Julija Tymošenko. Vienu metu paskelbto kylančia politine žvaigžde Arsenijaus Jeseniuko reitingai smunka ir vargu ar jis sugebės išeiti į antrąjį rinkimų turą. Aišku, jei apskritai toks bus. Tikėtina, kad V. Janukovyčius pergalę pasieks pirmajame ture, nes šiuo metu jis yra populiariausias Ukrainos politikas.
Tačiau dar labiau tikėtina, kad esant tokiam dideliam kandidatų skaičiui vis dėlto vyks antrasis rinkimų turas, kuriame dalyvaus J. Tymošenko ir V. Janukovyčius. Nors pastarasis sociologinėse apklausose ir pirmauja, jo pergalė antrajame ture nėra garantuota. Nebedalyvaujant V. Juščenkai, vakarietiškai nusiteikę rinkėjai neturės kito pasirinkimo, kaip balsuoti už J. Tymošenko, nors tikėtina, kad didelė dalis nusivylusių „oranžine revoliucija“ į rinkimus iš viso neis. Jų dalyvavimas labai priklausys nuo to, kaip J. Tymošenko pavyks įrodyti, jog ji yra vienintelė garantija, kad Ukraina netaps Rusijos satelite – tai ypač aktualu Vakarų Ukrainoje, – ir kaip ji sugebės patraukti Rytų bei Pietų Ukrainos rusiškai kalbančius piliečius. Be šių politinių veiksnių, svarbu ir tai, ar J. Tymošenko įrodys, kad turi geresnių nei V. Janukovyčius sprendimų, kaip išvesti Ukraina iš ekonominės duobės. Žinant šios politikės sugebėjimus kiekvienai auditorijai sakyti tai, ką ji nori išgirsti, ir sakyti tai įtikinamai, V. Janukovyčiaus pergalė nebeatrodo neišvengiama. Jeigu jis nelaimės pirmajame rinkimų ture, jo tikrai laukia nelengva kova.
Sunku pasakyti, ką būsimai Ukrainos raidai reikš vieno iš šių dviejų kandidatų pergalė.
Tikrai tikėtina, kad nesvarbu, kas laimėtų, Ukraina netaps Rusijos satelite. Tačiau tiek J. Tymošenko, tiek V. Janukovyčius bus priversti gerinti santykius su Rusija. Tai neišvengiama vien dėl ekonominių problemų – Ukraina visiškai priklauso nuo Rusijos energetinių šaltinių, kurių didelė dalis tranzitu keliauja į Vakarus. Vargu ar kas nors norėtų, kad vadinamieji „dujų karai“ vėl pasikartotų. Kita vertus, Ukraina negauna žadėtos Vakarų paramos ir puikiai mato, kaip Vakarai, nepaisant visos retorikos, realybėje skiria pirmenybę ne santykiams su Ukraina, o su Rusija. Tačiau geresni santykiai nebūtinai reiškia satelitės statusą.
Svarbiausios problemos, kurias teks spręsti naujajam prezidentui, bus ne politinės, o ekonominės. Kol kas Ukrainos vienybei – jeigu Rusija nepradės eskaluoti Krymo problemos – pavojaus nėra. Rimtų išorinių priešų Ukraina taip pat neturi.
Tačiau ne vienas Vakarų ekonomistas prognozuoja Ukrainai ekonomiškai ir finansiškai bankrutuojančios valstybės ateitį. Sunkiausia padėtis, be abejonės, bus Rytų Ukrainoje, kurioje yra susikaupusi beveik visa šalies pramonė. Jau vien Donbaso anglių kasyklų modernizavimas neįmanomas neatleidžiant didelės dalies darbininkų ir neuždarant daugelio šachtų. Modernizacijai valstybė neturi pinigų, o be to, neišvengiamai reikėtų atleisti didelį skaičių darbininkų – šis žingsnis reikštų socialinius neramumus. Todėl, manyčiau, jo žengti nesiryš nei V. Janukovyčius, nei J. Tymošenko, nors sprendimo atidėliojimas pramonės problemas pramoniniuose rytuose tik gilins ir nustums į ateitį.
Tačiau būtų klaida manyti, kad Ukrainos ateitį lems vien naujasis prezidentas. Ukrainoje prezidentas neturi neribotos valdžios. Per penkerius metus šalyje susiformavo demokratinės tradicijos (joms dar toli iki Vakarų, bet jos stipriai lenkia Rusiją), susiformavo iki tol neegzistavusi pilietinė visuomenė ir begalę nuomonių reiškianti žiniasklaida. Todėl labai mažai tikėtina, kad Ukrainos vidaus ir užsienio politika radikaliai pasikeis. Sunkiai, bet vis dėlto Europos rytuose gimsta nauja, ateityje galinti būti stipri ir demokratinė valstybė.
Valentinas Mitė
