Kuboje šiandien minimos Fidelio Castro sukilimo pradžios metinės.Atrodo, kad pastaruoju metu Kuboje vyrauja abejonių nuotaikos, tačiau šalyje vis dėlto minima Nacionalinė revoliucijos diena.
1953 m. liepos 26 d. prasidėjo Fidelio Castro revoliucija, žadėjusi laisvę, tačiau pradedant straipsnį galėčiau pakartoti Biblijos ištrauką: „Kodėl šis kaimas toliau priešinasi, nenorėdamas pasiduoti? Jie toliau tvirtai laikosi įsikibę melo...”.
Apie visa tai - šeštadienio „Respublikoje”.
Pesimizmo atmosfera
Vis dėlto kalbu ne apie Bibliją, o apie tas abejones, kurios šiandien vyrauja Kuboje kiekvienoje darbovietėje, mokykloje, gyvenamuosiuose kvartaluose ir net toje pačioje Bažnyčioje, tarp tikinčiųjų. Tai tarsi pesimizmo atmosfera, būdinga įvairaus amžiaus kubiečiams, pradedant paaugliais, jaunimu ir baigiant suaugusiaisiais.
Kas nutiks? Kiek tai dar tęsis? Kalbėti draudžiama! Tai yra tikra diktatūra. Badas spaudžia visus, nėra ko valgyti, sunku rasti net sojos grūdelį. Naminių gyvulių mėsa dingo. Karvės tapo tokios pat šventos kaip ir Indijoje. Kas išties vyksta mano šalyje? Ar turėsime galimybę ką nors pakeisti, kaip pakeitė tie, kuriais šiandien skundžiamės?
Kas nutiko pasirinkimo laisvei
Žmogaus likimas nėra iš anksto neišvengiamai nulemtas, kaip tikėjo graikai ar kai kurios Rytų šalys. Gyvūnas tik įgyvendina programą, kuri užprogramuota jo chromosomose, tačiau tuo atveju, jei jam suteiktas protas, jam taip pat suteikiama pasirinkimo laisvė, taigi jau jis pats gali rinktis savo likimą.
Kas išties yra laisvė? Be jokios abejonės, tai asmens didžiausia teisė spręsti, nes ji leidžia kiekvienam pasirinkti savo likimą. Žmogus sugeba daryti gerus darbus, tačiau turėdamas pasirinkimo laisvę ir pasirinkdamas blogį, jis praranda tą laisvę.
Tačiau tuomet galime klausti, kas yra gėris ir kas yra blogis. Jei tikėtume tokiu žmonių pasirinkimo apibūdinimu, galėtume sakyti, kad mūsų šalis prarado laisvę, nes pasuko ne tuo keliu, nekovojo už demokratinės Vyriausybės egzistavimo galimybes.
Liaudies galia ir abejingumas
Nekalbu apie ginkluotą kovą. Šiais moderniais laikais galima kovoti dialogo forma. Tačiau kalbėti turi liaudis. Tauta, kuri nenori atgauti savo teisių, yra apimta pasyvaus abejingumo, priima viską, kad ir iš kur tai ateitų.
Tokiai tautai, sutinkančiai su viskuo, vadovauti dažniausiai ir imasi diktatorius. Tas pats pasyvumas sugriauna pozityvų pokyčių efektą ir pastangas, leisdamas žmonėms priimti visa tai, kas jiems primetama.
Tokia Vyriausybė, kokia yra Kuboje, nėra teisėta, nes ji įnirtingai stengiasi apriboti asmens laisvę. Viskas, ką Vyriausybė kalba ar daro, yra paremta ir laikosi ant melo.
Dabar jau galime atsakyti į klausimą, ką padarėme. Tai, kas išties vyksta su Kubos tauta, galima pavadinti paprastai - blogu laisvės panaudojimu, atėmusiu ramybę, paremtu baime naudotis savo teisėmis, kuriant tokią ateitį, kokią kuria šiuolaikinė visuomenė.
Demokratijos tėvo pavyzdys
Bene privalu tokiais momentais, kokius šiandien išgyvena Kuba, žmonėms priminti apie tėvo Felixo Varelos, laikomo Kubos kultūros tėvu, asmenybę. Jis buvo pirmasis prabilęs apie demokratiją, laikydamas ją labiausiai su žmogaus prigimtimi derančiu politiniu projektu.
Daugelis Kubos kovotojų už laisvę, kalbėdami apie F.Varelą, prisimena dar ir kitą asmenybę - dabar mirusį popiežių Joną Paulių II bei jo žodžius, pasakytus lankantis Kuboje 1998 m.: „Tikiu, kad ateityje kubiečiai pasieks tokią teisingumo ir solidarumo, laisvės ir tiesos, meilės ir taikos civilizaciją, apie kokią kalbėjo tėvas Varela, ir apibūdino ją kaip „mūsų laimės pagrindą”.
Tokie žodžiai ir asmenybės ragina Kubos opoziciją, žurnalistus ir nepriklausomas organizacijas stoti į kovą, kad kubiečiai suvoktų, jog turi teisę gyventi visiškai laisvai. Todėl mums nelieka abejonių, kad už tai, ką darome, bus atlyginta, jei ne čia, tai danguje.
Virgilio Delatas
("News Bridgepix" nuotr.)
