Angela Merkel ir Nicolas Sarkozy ketvirtadienį paskelbė, kad atskleis savo ekonominės ir politinės strategijos dokumentą "Prancūzijos-Vokietijos darbotvarkė 2020". Šis dokumentas turi patvirtinti plačiai reklamuojamą, bet ne visada sklandžiai veikiančią partnerystės programą tarp dviejų įtakingiausių ES ekonomikų.
Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimo planas turėtų apimti artimiausio dešimtmečio prioritetus. Visų pirma, šios šalys sieks bendradarbiauti tokiose srityse, kaip kad ekonomika ir fiskalinė politika. Šios sferos ypač svarbios tiek Prancūzijai, tiek ir Vokietijai.
Pasaulinės krizės fone abi šalys nesutarė, kokios socioekonominės priemonės turėtų būti taikomos Europos Sąjungoje. N. Sarkozy pasisakė už visų ES priklausančių šalių ekonominio skatinimo priemones, o A. Merkel manė, kad kiekviena ES narė turėtų nacionaliniu lygiu spręsti, kokios priemonės yra geriausios. Todėl kalbėdama apie veiksmus, kurių planą parengė Vokietija ir Prancūzija, A. Merkel patikino, kad „abi šalys gali imtis bendros iniciatyvos svarbiausiems klausimams spręsti“.
Pats planas yra orientuotas į šešias temas, o ypač daug dėmesio skiriama jau minėtoms ekonomikos ir fiskalinės politikos temoms. Vis dėlto analitikai šiame plane pasigenda tokių klausimų, kaip ES veiksmai padedant atskiroms narėms, kaip Graikija ir Ispanija, mažinant bedarbystę ir ekonominį nuosmukį.
Vis dėlto, plane plačiai aptariamos tokios sritys, kaip kad moksliniai tyrimai ir švietimo sistema. 2020 m. plane siekiama padvigubinti gydytojų rengimą Prancūzijos ir Vokietijos aukštosiose mokyklose. Taip pat siekiama skatinti mokslinių tyrimų eigą, jaunimo susidomėjimą mokslu ir aukštosiomis technologijomis.
Plane kalbama ir apie užsienio politikos raidą. Pavyzdžiui, Paryžius žada remti Berlyno pastangas gauti nuolatinę vietą JT Saugumo Taryboje – svarbiausių sprendimų priėmimo organe. Tuo labiau, kad nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir JTO įkūrimo 1945 m. nesikeitė Saugumo Tarybos sudėtis. Veto teisę šioje, ko gero svarbiausioje JT institucijoje turi Prancūzija, Didžioji Britanija, JAV, Kinija ir Rusija.
Taigi, Prancūzjos ir Vokietijos bendradarbiavimas intensyvėja. Naujasis dešimtmečio planas leis tik dar labiau sustiprinti dialogą tarp šių buvusių priešininkių (paradoksalu, tačiau per pastaruosius 150 metų Prancūzija ir Vokietija tiesiogiai ir netiesiogiai kariavo net tris kartus, paskutinius du iš jų – pasauliniuose karuose 1914-1918 m. ir 1939-1945 m.).
Taigi, galima pasidžiaugti, kad Europos Sąjunga suvienijo net ir tokias ilgametes priešininkes, kaip kad Vokietija ir Prancūzija. Tačiau savo ruožtu reikia pažymėti, kad didelį dėmesį politinei konsolidacijai skiriančios Vokietija ir Prancūzija gali tapti „sąjunga sąjungoje“ ir užmiršti kitų, mažesnių ES narių interesus.
Gediminas Dubonikas
