Lietuvos ir Lenkijos santykiai pablogėjo, pasikeitus prezidentams abiejose šalyse, bet tam įtakos turėjo ir Baracko Obamos atėjimas į valdžią bei JAV strategijos Rusijos atvžvilgiu pasikeitimas, mano lietuvių politologas Antanas Kulakauskas.
Pokalbyje su naujienų agentūra PAP A. Kulakauskas priminė, kad „Lenkijos ir Lietuvos strateginė partnerystė prasidėjo tuo metu, kai abi šalys nusprendė įsijungti į euroatlantines struktūras ir tapti ES ir NATO narėmis“.
„Lenkijos kelias realizuojant šiuos siekius buvo lengvesnis nei Lietuvos ir kitų Baltijos šalių. Turėjome problemų, stodami į NATO, ir čia bendradarbiavimas su Lenkija mums buvo labai svarbus. Kitas Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės elementas buvo pastangos užkirsti kelią dominuojančių Rusijos pozicijų atkūrimui posovietinėse valstybėse: Ukrainoje, Moldovoje, Baltarusijoje, Kaukaze“, – sakė A. Kulakauskas.
Jis mano, jog Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas bei šio bendradarbiavimo poveikis politinei situacijai Ukrainoje, Baltarusijoje ir Gruzijoje nebūtų buvę įmanomi be JAV paramos.
„JAV prezidento George'o W. Busho administracija irgi vadovavosi principu, kad Rusija negali užimti dominuojančių pozicijų šiose valstybėse. Tokia buvo Zbigniewo Brzezinskio politika. Dabar, pasikeitus valdžiai Jungtinėse Valstijose ir atėjus į Baltuosius rūmus B. Obamai, paaiškėjo, jog tai buvo klaidinga politika ir viskas pasikeitė. Paaiškėjo, kad reikia susitaikyti su Rusijos vaidmeniu posovietinėje erdvėje“, – teigė politologas.
A. Kulakauskas priminė, kad, pasikeitus JAV prezidentui, įvyko pokyčių ir aukščiausiuose postuose Lenkijoje ir Lietuvoje.
Praėjusių metų liepą Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė, kuri iš pat pradžių ėmė kritikuoti savo pirmtako Valdo Adamkaus poltiką. Ji pareiškė vykdysianti pragmatišką, o ne sentimentalią politiką. Po prezidento Lecho Kaczynskio žūties ir Bronislawo Komarowskio atėjimo į valdžią Lenkija pakeitė požiūrį į Rusiją, mano A. Kulakauskas.
„Lenkija nori tapti didelių Europos valstybių klubo nare, siekia suartėti su Prancūzija ir Vokietija, kurios mano, kad Rusija turi būti ES partnerė globalios politikos klausimais. Todėl bendri Lenkijos ir Lietuvos veiksmai Rusijos dominavimui posovietinėje erdvėje mažinti jau nebėra tokie aktualūs, o naujuose Lenkijos siekiuose Lietuva jai nėra labai reikalinga“, – sako politologas.
„Daug kas pasikeitė. Nežinau, ar tai aplinkybių susiklostymas, ar „Dievo pirštas“, bet, keičiantis geopolitinei situacijai, dar iškilo ir ekonominių problemų, susijusių su naftos perdirbimo įmone Mažeikiuose, išlindo senos lenkų mažumos problemos, į kurias bendrų globalių tikslų vardan daugelį metų buvo stengiamasi nekreipti dėmesio“, – pažymėjo A. Kulakauskas.
Pasak jo, „Lietuva, laikanti save Vakarų valstybe, anksčiau ar vėliau turės nustoti kovoti su lenkų mažuma“.
A. Kulakauskas mano, jog „Lietuvai, kaip mažai ir silpnesnei valstybei, geri Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra svarbesni nei Lenkijai“.
