JAV nacionalinio saugumo pareigūnai jau planuoja, kaip reaguoti į didėjančią galimybę, kuri anksčiau buvo neįsivaizduojama: kad Rusija Ukrainoje gali panaudoti biologinį ir cheminį ginklą.
Po to, kai 1915 m. per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai chloro dujomis uždusino daugybę britų ir kanadiečių karių, toks „mokslinis karas“ išgąsdino tarptautinę bendruomenę ir po dešimties metų paskatino Tautų Lygos Ženevos protokolą, draudžiantį cheminių ir biologinių medžiagų naudojimą kare. Ši konvencija iš esmės galiojo ir per vėlesnius karus, nors kai kurios šalys, įskaitant Jungtines Valstijas ir Sovietų Sąjungą, toliau kūrė puolamuosius biologinius ir cheminius ginklus.
Irako prezidentas Sadamas Huseinas 1988 m. prieš kurdų miestą Halabdžą panaudojo zarino ir garstyčių dujas, nuo kurių žuvo tūkstančiai žmonių. Pranešama, kad Sirijos prezidentas Bašaras al Asadas per Sirijos pilietinį karą surengė daugiau kaip 300 cheminių atakų, per kurias žuvo tūkstančiai (jei ne šimtai tūkstančių) žmonių.
Dabar, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dvigubai sustiprino savo įstrigusį karą Ukrainoje, grėsmė tapo dar didesnė. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėjo mintys apie biologinę ar cheminę ataką, Jungtinės Valstijos ir jų NATO sąjungininkės turi numatyti blogiausius scenarijus, įvertinti turimus išteklius, skirtus biologinėms ir cheminėms atakoms įveikti, ir skubiai juos sustiprinti. Nėra tiek laiko, kad galėtume jį švaistyti.
Kylanti grėsmė iš Rusijos
Vos prieš kelias savaites mintis, kad Rusija gali panaudoti tokius ginklus Ukrainoje, būtų atrodžiusi nepagrįstai nerimastinga. Dabar taip nebėra. Be abejo, remdamiesi žvalgybos pranešimais, Baltieji rūmai tyliai subūrė nacionalinio saugumo pareigūnų komandą, kuri turi parengti atsaką į bet kokią Rusijos biologinę ar cheminę ataką. V. Putinas jau užsiminė apie branduolinę galimybę, pakeldamas savo branduolinių ginklų pajėgų parengtį. Tokia kovinė padėtis daro cheminių ir biologinių medžiagų panaudojimą labiau tikėtinu.
V. Putino komentarai, kad Ukraina pati ketina į konfliktą įtraukti šiuos tarptautiniu mastu uždraustus masinio naikinimo ginklus, atrodo kaip viena iš klasikinių jo projekcijų, leidžiančių manyti, jog karui užsitęsus Rusija gali inicijuoti operacijas, esa pati naudoja draudžiamus ginklus neva gindamasi.
Rusija turėjo ir, labai tikėtina, tebeturi galimybę pasigaminti daug puolamųjų cheminių ir biologinių ginklų, o Ukraina neturi nei pajėgumų, nei noro tai daryti. Iš sovietinių laikų Kremlius paveldėjo žinias, kaip panaudoti juodligės, bruceliozės, Marburgo viruso, maro, Q karštligės, tuliaremijos, raupų ir kitas toksines bakterijas ginklams.
Sovietų mokslininkai net bandė į raupų vakcinas įterpti uodų platinamą, smegenis pažeidžiantį Venesuelos arklių encefalitą. Mažiausiai trys sovietmečio biologinio ginklo laboratorijos tebėra neprieinamos tarptautiniams inspektoriams, todėl ekstremalūs tokio pobūdžio eksperimentai tam tikra forma galimai tęsiami ir toliau.
Atrodo, kad V. Putinas nesigraužia dėl tokių medžiagų naudojimo prieš savo politinius priešus: 2006 m. jis įsakė radioaktyviuoju poloniu nužudyti perbėgėlį ir V. Putino kritiką Aleksandrą Litvinenką, 2018 m. apnuodijo kitą perbėgėlį Sergejų Skripalį, o 2020 m. nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ apnuodijo opozicijos lyderį Aleksejų Navalną. Civilių gyventojų užpuolimas šiais ginklais būtų taktinis masto, bet ne pobūdžio pokytis. Juk Rusija pritarė ir bent jau tyliai rėmė B. Assado chemines atakas prieš savo paties žmones.
B. Assadas 2013 m. kelis kartus panaudojo zarino dujas, ir Maskva negalėjo nepastebėti, kad pasaulis beveik nesikišo ir nesistengė jo sustabdyti, neskaitant JAV prezidento Baracko Obamos paskelbtos „raudonos linijos“ prieš tokių ginklų panaudojimą. Kol kas Ukrainoje tarptautinis pasipiktinimas ir sankcijos menkai pažabojo V. Putino polinkį į brutalumą, jo pajėgos bombarduoja mokyklas ir ligonines. Tačiau norint įveikti labai realią biologinio ir cheminio karo grėsmę, prireiks kur kas daugiau nei pasipiktinimo ir ekonominių priemonių.
Tarptautinio masto teroras
Biologiniai ir cheminiai ginklai padaro tai, ko negali padaryti kulkos ir net bombos; civiliai gyventojai gali lengviau rasti prieglobstį nuo apšaudymo ir bombardavimo nei išvengti nematomų dujų ar mikrobų. Rusija gali kontroliuoti kai kuriuos tiesioginius pavojus, kurie gali kilti jai pačiai dėl cheminio ir biologinio ginklo panaudojimo. Ji galėtų aprūpinti savo karius apsaugine įranga, juos paskiepyti ir aprūpinti apsauginiais antibiotikais prieš bet kokią planuojamą ataką.
Paleidus chemines medžiagas, pavyzdžiui, zariną, chlorą, fosgeną ar garstyčias, ir biologines medžiagas, sukeliančias juodligę, raupus, marą ar naują dirbtinai sukurtą virusą, žūtų daug civilių gyventojų ir kiltų tarptautinio masto siaubas. Jungtinės Valstijos ir jų NATO sąjungininkės turi aiškiai parodyti, kad tokie veiksmai nebus toleruojami, grasindamos kur kas griežtesnėmis pasekmėmis nei jau įvestos sankcijos ir traktuodamos bet kokias cheminio ar biologinio ginklo medžiagas, atsitiktinai patekusias į NATO teritoriją, kaip karo provokaciją.
JAV pareigūnai turi tam tikros patirties, kaip kovoti su tokiomis atakomis, tačiau jos nebuvo tokio masto, kokio galėtų būti Ukrainoje. 2001 m. juodligės atakos, kurios buvo vykdomos laiškais žinomiems politikams ir žiniasklaidos atstovams, buvo labai riboto masto – jomis buvo užkrėsti 22 žmonės, penki mirė.
Vis dėlto jos sukėlė visuotinę baimę dėl tolesnių grėsmių, o jų likvidavimas kainavo nepaprastai brangiai: Harto Senato biurų pastato ir kitų Kongreso, žiniasklaidos ir pašto įstaigų nukenksminimui buvo išleista daugiau kaip 1 mlrd. dolerių. Prireikė daugiau nei dvejų metų, kad būtų atnaujintas Vašingtono Brentvudo pašto rūšiavimo įstaigos darbas, ir daugiau nei trejų metų, kad darbas būtų atnaujintas Hamiltone, Naujajame Džersyje, iš kur, kaip manoma, buvo išsiųsta dalis laiškų.
Jungtinių Valstijų ir kitų šalių vyriausybės nėra pasirengusios reaguoti į valstybės remiamą išpuolį Ukrainoje. Vienkartinis juodligės paskleidimas iš lėktuvo ar drono galėtų nužudyti daugybes tūkstančių žmonių, kol reikalingi antibiotikai pasiektų nukentėjusius gyventojus.
Be to, gali būti labai sunku rasti šalį, kuri turėtų ir norėtų laiku pasidalyti reikiamais antibiotikais, kad būtų išvengta mirčių, nes taip būtų išeikvotos tos šalies atsargos ir ji taptų pažeidžiama atakos atveju. Tokio dydžio kaip Ukrainos miestas juodligės užkrato vieta greičiausiai tiesiog liktų apleista, išsiplėtusi niekieno žemė, lyg bakterinis Černobylis.
Dabartinio konflikto metu visos JAV ir kitų šalių turimos vakcinos, antibiotikai, priešnuodžiai ir dujokaukės iš pradžių būtų skirtos Ukrainos kariams ir pirmosios pagalbos tarnyboms, o dešimtims milijonų civilių gyventojų, kuriems gresia išpuoliai, neliktų beveik nieko. Per zarino dujų ataką – tokią, kokią 1995 m. Tokijo metro įvykdė „Aum Shinrikyo“ pasmerktųjų sekta – arba po 18 metų įvykdė Asadas – reaguojantieji gali panaudoti didelius kiekius vandens cheminei medžiagai nuplauti. Tačiau mūšio zonoje, kurioje elektros energijos tiekimas yra ribotas ir nepatikimas, dažnai nėra galimybės naudotis tekančiu vandeniu.
Biologinės medžiagos, kurią vėliau galima perduoti nuo žmogaus žmogui, dislokavimas sukeltų dar didesnę katastrofą. Tokios mirtinai pavojingos medžiagos kaip raupai paskleidimas bet kurioje pasaulio vietoje taptų nusikaltimu žmonijai. Nepanašu, kad rusai būtų tokie nusikalstamai neapdairūs ir rizikuotų panaudoti tokį ginklą, nes virusas galėtų nekontroliuojamai išplisti ir į jų šalį. Tačiau jei žvalgybos šaltiniai kada nors aptiktų Rusijos pastangas skiepyti karius ir piliečius nuo raupų ar kitų biologinio ginklo agentų, tai iš karto pakeistų situaciją ir galėtų įstumti Jungtines Valstijas ir jų sąjungininkus į egzistencinę konfrontaciją su Rusija.
Karas, kurio galime sulaukti
JAV nacionalinio saugumo pareigūnai jau renkasi į susitikimus, kad pasiruoštų šiems neįsivaizduojamiems įvykiams. Jungtinės Valstijos ir jų NATO sąjungininkės turi būti pasirengusios veikti. Jos turi rasti būdų, kaip nedelsiant suteikti pagalbą ir paramą ukrainiečiams. Jos turėtų apsvarstyti, ar NATO turi nubrėžti raudonąją liniją ir, jei taip, koks būtų tinkamas atsakas į bet kokį Rusijos biologinio ar cheminio ginklo panaudojimą.
Pareigūnai turės priimti sunkų sprendimą, ar dėl tokio nusikaltimo žmoniškumui reikėtų imtis karinių veiksmų prieš Rusiją ir išprovokuoti platesnio masto konfliktą. Jei Rusijai pavyktų išvengti tokios atakos, tai reikštų nuolaidžiavimą, o tokia taktika paprastai veda prie tolesnių nelaimių. Jei Putinas jaustųsi pakankamai įsiutęs ar esantis beviltiškoje situacijoje, kad pradėtų slaptą cheminę ar biologinę ataką prieš bet kurią Ukrainai padedančią NATO šalį – ši galimybė kasdien atrodo vis mažiau neįtikėtina – Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės turi turėti planą, kurį įgyvendinti būtų galima nedelsiant .
Tai planuojant reikia išspręsti keletą logistinių ir strateginių problemų. Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės tiek NATO, tiek kitose šalyse turėtų bendrai atlikti išsamų esamų ir prieinamų vakcinų nuo juodligės, raupų (liga, kuri tikrai būtų katastrofiška, jei būtų paskleista) ir kitų galimų biologinių medžiagų, antibiotikų ir antivirusinių vaistų bei cheminio ginklo priešnuodžių inventorizaciją.
Ekspertai turi suprasti, kokios medicininės kovos priemonės veikia geriausiai. Pavyzdžiui, jie turi nustatyti, koks antibiotikas vis dar turėtų poveikį juodligės gydymui ir ar itin ribotos pasaulinės raupų vakcinų atsargos vis dar veiksmingos. Pareigūnai turi išsiaiškinti, kiek laiko prireiktų pakankamam vakcinų ir medicininių atsakomųjų priemonių kiekiui pagaminti ir iš kur bus gautas joms pagaminti reikalingas finansavimas.
Atskiros šalys turi būti pasirengusios gerokai padidinti savo vakcinų, medikamentų ir kitų atsargų kiekius, kad padėtų ukrainiečiams ir apsaugotų savo gyventojus.
JAV pareigūnai ir jų sąjungininkai turi žinoti, kokius skirtingus poreikius sukeltų biologinė ar cheminė ataka. Infekcinė ataka, pavyzdžiui, juodligės, būtų akivaizdi tik po kelių dienų, nes simptomai pasireikštų pavėluotai, tačiau netrukus ji užvaldytų visas Ukrainos ligonines ir klinikas. Į cheminę ataką reikėtų reaguoti nedelsiant, panašiai kaip į tas, kurių metu bombarduoti pastatai, o jų griuvėsiuose liko įstrigusių žmonių.
Veiksmingam atsakui į biologinę arba cheminę ataką reikėtų greito kelių šalių veiksmų koordinavimo. Ukrainos partneriai turėtų iškart po išpuolio paskirstyti vakcinas ir medicinos reikmenis, o tai reiškia, kad vyriausybės turėtų iš anksto sudaryti logistikos susitarimus ir nustatyti, kaip paskirstyti atsargas karo nuniokotose teritorijose.
Vis dar neaišku, kas turėtų imtis vadovauti platesniam atsakui į Rusijos biologinę ar cheminę ataką. Ukrainos vyriausybė gali būti nepajėgi viena pati reaguoti greitai ir veiksmingai. Bet jei ne Ukraina, tuomet kas? Nepanašu, kad Jungtinės Tautos, kur Rusija Saugumo Taryboje turi veto teisę, šioje krizėje galėtų ką nors nuveikti. Todėl labiausiai tikėtina ir logiška, kad bet kokį atsaką koordinuotų Jungtinės Valstijos.
Pareigūnai turi atsakyti ir į daugybę kitų klausimų: kas bus atsakingas už ligų priežiūrą po išpuolio? Iš kur atsiras pirmojo reagavimo specialistų, gydytojų ir slaugytojų, reikalingų greitai reakcijai į tokius išpuolius? Kas apmokys Ukrainos arba į Ukrainą vykstančius skubios pagalbos darbuotojus atpažinti biologinę ataką, jei praktiškai nė vienas šiuo metu praktikuojantis gydytojas ar slaugytojas nėra matęs raupų ar juodligės atvejo gyvai? Ir, svarbiausia, kas už viską sumokės?
Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės jau dabar skiria milijardus dolerių pagalbai Ukrainai. Šią sumą jos turėtų padidinti tiek, kad biologinio ar cheminio karo atveju būtų užtikrinta būtina medicininė ir humanitarinė pagalba. Vyriausybės negali staiga pasirūpinti naujais antibiotikais, pakankamomis vakcinų atsargomis, priešnuodžiais nuo nervus paralyžiuojančių dujų ir sudėtingomis medicininėmis atsakomosiomis priemonėmis.
Perfrazuojant buvusį JAV gynybos sekretorių Donaldą Rumsfeldą, į karą einama su tuo, kas turima, o ne su tuo, ko galbūt norima ar pageidaujama turėti vėliau. Tačiau tai, ką šiuo metu turi tarptautinė bendruomenė, tiek išteklių, tiek pasirengimo požiūriu, yra visiškai nepakankama galimam iššūkiui įveikti. Pareigūnai turi galvoti apie neįsivaizduojamus dalykus dabar, nes priešingu atveju išlaidos ir nuostoliai bus daug didesni.
