Didžiulės Kim Čen Iro statulos ir biustai stovi net mažiausiuose Šiaurės Korėjos miesteliuose.
Komunistinės šalies gyventojai prie švarkų atlapų segasi ženkliukus su “mylimo vado" atvaizdu. Tačiau viešai diktatorius pasirodo itin retai. Kai per istorinį aukščiausiojo lygio susitikimą Pchenjane jis su Pietų Korėjos prezidentu stojo prieš kameras, žiūrovų laukė dar vienas netikėtumas - jie išgirdo ir Kimo balsą. Kaip kalba Kubos diktatorius Fidelis Kastras, žino visi - jo kalbos per televiziją trunka ne vieną valandą ir yra įrašinėjamos. Bet Kimo įrašų daug metų neturėjo net JAV slaptosios tarnybos. Šiaurės Korėjos valdovas, garsėjantis kaip didžiojo kino gerbėjas, akivaizdžiai save pateikia kaip nebyliojo kino žvaigždę. Todėl apie valstybės įkūrėjo Kim Ir Seno sūnų sklando daugybė legendų. Oficialiose biografijose rašoma, kad jis gimė 1942 metų vasarį ant šventojo Paektu kalno, o apie šį epochos įvykį žmonijai pranešė dviguba vaivorykštė ir šventoji žvaigždė... Iš tiesų pasaulio šviesą jis išvydo Rytų Sibire, į kurį jo tėvai per Antrąjį pasaulinį karą pabėgo nuo japonų.
Kaip ir jo tėvas, po kurio mirties 1994 m. tapo šalies vadovu, Kim Čen Iras vaizduojamas idealizuotomis didvyrio pozomis. Tuo tarpu nuotraukoje, kuri į viešumą pateko per šiuo metu Vakaruose gyvenančią jo svainę, giminaičių būrelyje jis atrodo visiškai paprastas žmogus - mažo ūgio, Mao stiliaus kostiumu, su storapadžiais batais. Kalbama, kad Kimas yra ūmaus būdo ir pamišęs dėl sekso, gali išgerti daug alkoholio, turi dešimtis tūkstančių videofilmų ir kuria operas. Daugybėje prabangių rezidencijų jis leidžia laiką žaisdamas golfą, medžiodamas ir važinėdamas motociklu. Ar tai tiesa, niekas tiksliai nežino. Tuo tarpu visiškai aišku, kad jo šalies žmonės gyvena labai skurdžiai ir vietoj Holivudo prabangos yra penimi valstybės propaganda.
Kimo politiniai tikslai yra tokie pat neaiškūs kaip ir jo charakteris. Beprotis ar genialus manipuliuotojas? Pietų Korėjoje buvo manoma, kad jis niekada nesusitinka su svečiais iš užsienio, nes yra nesveikos psichikos. Diktatorius akivaizdžiai buvo suinteresuotas, kad Vakarai apie jį nieko tiksliai nežinotų. Užtat jis labai veiksmingai grasino pasauliui atomine bomba. Apie įvykius pasaulyje Kimas kuo puikiausiai sužino iš interneto. Buvusi Amerikos valstybės sekretorė Madlena Olbrait (Madeleine Albright) memuaruose rašo, kad jis net teiravęsis Valstybės departamento internetinio adreso. Jis esąs izoliuotas, bet ne neinformuotas. Net keliaudamas savo prabangiu traukiniu Kim Čen Iras per palydovą turi ryšį su pasauliniu žiniatinkliu.
Pasiuntinukas suveda sąskaitas
Užsimanę ko nors išskirtinio, Šiaurės Korėjos diktatoriai kreipdavosi į jį. Kim Čen Rulas buvo Pchenjano stalinistų “asmeninis supirkinėtojas", jiems parūpindavo tai, ko šie negalėjo įsigyti legaliai: privačių lėktuvų, automobilių, Geigerio skaitiklių.
Kim Čen Rulas mirė prieš 16 metų. 1994 m. spalio 18 d. Austrijoje jį nužudė gangsteriai slovakai. Bent jau taip atrodė. “Nužudytas" jis kukliai gyveno netoli Vienos: visada laiku apmokėdavo sąskaitas, niekada neidavo per gatvę šviečiant raudonam šviesoforo signalui, dideliu lanku apsukdavo kitus žmones. Kaip šiandien sako pats, gyveno “kurmio gyvenimą". Labiausiai jį kamavo tai, kad su niekuo negalėjo susidraugauti, su niekuo negalėjo užmegzti pažinties. Jei būtų draugams bent užsiminęs, kuo užsiėmė anksčiau, ir jie, ir jis būtų patekę į mirtiną pavojų. Iki “nužudymo", kurį iki mažiausių smulkmenų organizavo pats, Kimas dirbo darbą, apie kurį niekas neturėjo teisės nieko žinoti. O jo darbdaviams ir šiandien nepatiks, kad jis, staiga numojęs į bet kokį atsargumą, viešai pasakoja, kas jam nutiko, - mat jo “darbdaviai" buvo Šiaurės Korėjos diktatoriai Kim Ir Senas ir Kim Čen Iras. Jo vykdomos misijos visuomet būdavo keblios, nes nelegalios. Kai “amžinajam prezidentui" arba “mylimam vadui" prireikdavo ko nors, ko legaliai negalėjo gauti pasaulio rinkoje, ši užduotis atitekdavo Kim Čen Rului. Pirmasis pavedimas aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo palyginti nekaltas - diktatorius nusprendė, kad nuo šiol nori būti vežiojamas didžiausiu mersedesu, kokį tik įmanoma gauti. Kim Čen Rulas prašmatnų limuziną gavo visiškai nesunkiai. Bet netrukus Šiaurės Korėjos valdančiųjų pageidavimų sąraše atsirado daiktų, kurių taip paprastai automobilių salone neužsisakysi. Tėvas ir sūnus norėjo ginklų, auksu aptaisytų pistoletų ir rinktinių medžioklinių šautuvų savo pramogoms, taip pat prietaisų karinei branduolinei programai vykdyti - Geigerio skaitiklių, masės spektrometrų, taip pat telefonų su specialiais kodais, metalo detektorių ir pirštų atspaudų skaitymo įrenginių. Kartą teko parūpinti “Cessna" modelio privatų lėktuvą.
Mielai laukiamas klientas
Kim Čen Rulas studijavo inžinerijos mokslus VDR, nepriekaištingai kalbėjo vokiškai. Kai diktatorių pageidavimų sąrašai ėmė vis labiau ilgėti, jis persikėlė į Austriją. Iš čia vykdyti slaptas operacijas buvo itin patogu. Jo bagaže visada būdavo didelės sumos grynųjų, kartais 300 000 dolerių, kartais pusė milijono, bet turinčio diplomato pasą Kimo niekas netikrindavo. Kodėl jis pasirinko Austriją, o ne Vokietiją arba Šveicariją? “Su austrais sutariau geriau, - sakė Kim Čen Rulas interviu BBC. - Jiems nekildavo sunkumų gauti prekių, kurių išvežimas iš šalies būdavo ribojamas. Austrų verslininkai kaip tik buvo labai įgudę šiuose reikaluose". Jo tiekėjai daugiausia gyveno Vokietijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje, jis visur buvo mielai laukiamas klientas.
Reikia pabrėžti, kad korėjietis sąskaitas paprastai apmokėdavo grynaisiais ir būdavo visada pasirengęs mokėti 30 proc. daugiau, nei nurodyta kainoraštyje, jei tiekėjai galėdavo garantuoti visišką diskretiškumą. “Europiečiams verslininkams tai visada labai patikdavo", - sakė vyriausiasis diktatorių pasiuntinys. Tiesa, kadangi sumos būdavo didelės, dosnūs užsakovai nepastebėjo, kad jų emisaras pasirūpino savo paties ateitimi, nuo kiekvieno užsakymo sumos nugnybdamas kuklius tris procentus, taip sakant, komispinigius, ir pervesdamas juos į asmeninę sąskaitą Austrijos “Schoellerbank". Kaip Kim Čen Rulas prisipažino “L.A.Times" korespondentei, taip jis atidėjo 300 000 dolerių. 1994 m. jis jau turėjo pakankamai pinigų - atėjo laikas žmogžudystei ir šuoliui į naują gyvenimą. Kodėl jis panoro visko atsisakyti? Juk jo padėtis nebuvo pati blogiausia? “Man buvo aišku, kad Šiaurės Korėja žlugs, tokia sistema negalės egzistuoti", - sakė Kim Čen Rulas interviu BBC. O diktatorių jis nekentė.
Tiesa prieš mirtį
Tada geriau pogrindis, izoliacija, nuolatinis budrumas. Taip jis gyveno 15 metų, bet paskui Kim Čen Rulas pradėjo graužtis. Jam sukako 74-eri - kas žino, kiek dar liko gyventi? Jis nusprendė žinių apie Šiaurės Korėjos diktatorius nenusinešti į kapus ir parašė knygą apie keblius mylimų vadų pavedimus. Jo knyga vadinasi “Diktatoriaus tarnyboje", kurią parašyti padėjo du Vienos “Kurier" redaktoriai. “Prieš mirtį noriu pagaliau pasakyti tiesą. Noriu papasakoti apie žiaurumą ir brutalumą, - sakė Kim Čen Rulas austrų dienraščio “Standard" reporteriams. - Tiek šiandien, tiek tada, kai aš pasprukau, Šiaurės Korėja buvo ir yra žiauri, melaginga ir veidmaininga diktatūra. Kim Čen Iras turi viską, ką tik galima įsivaizduoti, o liaudis kenčia ir badauja".
Jo kaltinimai ir asmeninė išpažintis yra didelė rizika, jis tai suvokia. Savo knygą jis vieną kitą dieną dar pareklamuos, bet paskui vėl pasitrauks į pogrindį. Lygiai taip pat, kaip išniro iš niekur, jis ir vėl ketina dingti. Yra tik vienas skirtumas: dabar Šiaurės Korėjoje yra žinoma, kad Kim Čen Rulas savo pirmąją mirtį išgyveno. “Dabar jie žino, kad esu išdavikas. Radę jie mane nužudys", - prisipažino buvęs pasiuntinys. Baimės jis nejaučia arba nerodo. Paskutiniai Kimo žodžiai reporterei amerikietei žinantiesiems jo istoriją pasirodys dviprasmiški: “Ši knyga bus mano mirtis".
