Pirmą sykį 30-metis Indijos gyventojas Pakkirappas Hunagundi pajuto norą valgyti tai, kas šiaip nėra valgoma (plytas, žvyrą, netgi paprasčiausią purvą) būdamas dešimties metų. Nuo to laiko jo skonis tiek „išlavėjo“, kad kasdien suvalgo po tris kilogramus statybinių šiukšlių ir tvirtina, kad nebegali be to gyventi. Savo „delikatesų“ Pakkirappas randa gimtojo Karnatakos kaimelio apylinkėse. Vyras tvirtina, kad keisti maitinimosi įpročiai nesukelia jokių sveikatos problemų.
Pomėgis maitintis nevalgomais daiktais vadinamas pikacizmu. Tokie „gurmanai“ valgo žemę, anglį, sudžiūvusius dažus, klijus, skalbimo miltelius ir pan. Tokių atvejų pasitaiko ir nėščiosioms, kurias tam tikru momentu užvaldo nenumaldomas noras suvalgyti, pavyzdžiui, gabalėlį kreidos.
