Visuotinai yra manoma, kad Covid-19 virusas nusėda ant aplinkinių paviršių užsikrėtusiam žmogui kvėpuojant ar kosint. Todėl ir rekomenduojama laikytis 1,5-2 metrų atstumo, kad būtų išvengta (ar sumažinta galimybė) užsikrėtimų oro lašeliniu būdu. Tačiau sporto metu, ne ramybės būsenoje, reikalai iš esmės keičiasi.
Sportuojančių žmonių galimą poveikį aplinkiniams ištyrė Eindhoveno ir Leveno universitetų mokslininkai. Jie stebėjo, kiek išsiskiria seilių įvairiu judėjimo tempu – vaikštant ir bėgiojant. Tuo pat metu buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kokiu atstumu nuo kitų bėgikų yra nutolę tariamai užsikrėtę asmenys.
„Kuomet žmogus bėga arba važiuoja dviračiu iškvėpdamas orą, išsiskiria begalė vos mikrometro dydžio lašelių, „Deutsche Welle“ cituojamas tyrimui vadovavęs profesorius Bertas Blockenas. – Jeigu žmonės atsiduria pernelyg arti vienas kito, tie lašeliai patenka jiems ant veido. Tokiu būdu, jeigu žmogus, kuris bėga priekyje, yra užsikrėtęs, gali būti perduotas virusas“.
Mokslininkai nustatė, kad aplinkiniai neužsikrėstų koronavirusu Covid-19 sportuojant 1,5-2 metrų atstumo neužtenka. Todėl net vaikštant viena kryptimi būtina išlaikyti ne mažesnį nei 4-5 metrų atstumą, bėgiojant ar važiuojant dviračiu – 10 metrų, o dar aktyviau judant – net iki 20 metrų.
Tyrimas parodė, kad saugiausia yra kuomet sportininkai vienodu tempu juda vienas šalia kito – tuomet išskiriami seilių lašeliai lieka už jų. Išsidėsčius įstrižai taip pat mažina riziką „pasigauti“ viruso daleles, kurias išskiria priekyje bėgantis asmuo. Didžiausia užkrėtimo rizika yra atsidūrus už bėgančio asmens.
B. Blockenas taip pat kritikavo kai kurių valstybių sprendimus, pavyzdžiui – Prancūzijos, riboti gyventojų sportinę veiklą 1 kilometro atstumu nuo namų: „Toks sprendimas buvo ne pats protingiausias. Jis reiškia, kad miestuose žmonės treniruojasi labai mažoje teritorijoje ir, tikėtina, labai arti vienas kito. O tai prieštarauja tam, ką derėtų daryti“.
