Praėjusią savaitę daugybė Prancūzijos biurokratų turėjo vaikščioti aukštai iškėlę galvas - kaipgi kitaip, kai Paryžiuje įsteigta Sąjunga Viduržemio jūrai. 44 valstybių atstovai susitarė sukurti ką nors reikšminga, nauja, veržlaus. Tik gaila, kad nelabai aišku ką, tačiau paradui vadovaus Prancūzija, rašoma pirmadienio "Lietuvos žiniose".
Prancūziškoji svajonė
27 Europos Sąjungos narės, Marokas, Alžyras, Tunisas, Libija, Egiptas, Palestinos savivalda, Izraelis, Sirija, Libanas, Turkija, Mauritanija, Monakas, Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija ir Albanija. Toks yra naujosios iniciatyvos narių sąrašas. Išties, susodinti prie vieno stalo Izraelio ir arabų lyderius, Sirijos ir Libano atstovus yra nemenka sėkmė. Tačiau ne tik dėl jos nuo Prancūzijos prezidento Nikolas Sarkozy veido nesitraukė šypsena. Nors Prancūzijos ambicijos nebuvo iki galo patenkintos, N.Sarkozy neprarado optimizmo, kad ši sąjunga padės Prancūzijai pagaliau nuveikti ką nors reikšminga.
Pagrindinė Paryžiaus bėda yra ta, kad Prancūzijos politinis elitas jaučiasi esąs ypatingas, nors realiai Europos masteliu šiai šaliai paskutinį kartą pavyko sužibėti prieš kelis amžius, kai svarbiausia pasaulio figūra buvo Napoleonas Bonapartas. Po to liko tik daug romantizmo. Nepaisant akivaizdžios realybės, Prancūzijoje vis dar svajojama apie ypatingą šalies vaidmenį pasauliniu mastu, tad biurokratai vieną po kitos kuria naujas iniciatyvas ir idėjas, kaip tai būtų galima pabandyti įgyvendinti.
Kartais atrodo, kad Europos Sąjungoje Paryžius turi tik du tikslus - kaip nereformuoti neefektyvaus ir subsidijuojamo žemės ūkio ir kaip sukurti karines ES pajėgas, kurios vykdytų karines ir civilines operacijas buvusiose Prancūzijos kolonijose Afrikoje.
Europietiška realybė
Vis dėlto Paryžius ir šįkart negavo to, ko siekė. Pagal planą naujoji iniciatyva turėjo apimti tik tas ES šalis, kurios ribojasi su Viduržemio jūra, pati organizacija turėjo būti mažai susijusi su ES institucijomis ir vadintis Viduržemio jūros sąjunga. Tačiau Vokietija atšaldė tokius N.Sarkozy planus, tad realybėje ši Sąjunga - tik viena iš daugelio ES iniciatyvų, o ir pats pavadinimas buvo pakeistas ne tokiu ambicingu.
Nepaisant pompastiškų frazių apie „naują etapą“, „istorinę reikšmę“ ir panašių, kurių buvo apstu prancūzų kalbose ir dienraščių puslapiuose, realiai organizacija kol kas atrodo labai vidutiniškai. Be kalbų apie laivybos gerinimą, saulės energijos panaudojimą ar Viduržemio jūros valymą, nieko įspūdingesnio aptarta nebuvo. Tokie klausimai kaip nelegali migracija ar terorizmas apskritai nebuvo diskutuoti. Kurioziška, tačiau kol kas dar nėra sutarta dėl tokių dalykų kaip iniciatyvos finansavimas ar šalies, kurioje dirbs sekretoriatas. Tad dailioje pakuotėje kol kas slypi neaiškus iniciatyvos turinys.
Jei kalbėsime apie Artimųjų Rytų taikos procesą, arabų lyderiai pasakė gerokai daugiau, nei būtų norėję išgirsti renginio šeimininkai: derybos dėl konflikto pabaigos bus galimos tik prisiekus kitam Jungtinių Valstijų prezidentui. Taigi tiesiai šviesiai įvardyta, kad Paryžius toli gražu nėra ta vieta, kur realiai galėtų būti sprendžiamas Artimųjų Rytų taikos klausimas.
Kas toliau?
Verta prisiminti, kad ES jau buvo imtasi iniciatyvos stiprinti Viduržemio jūros šalių bendradarbiavimą: 1995 metais sukurtas „Barselonos procesas“, kuris labai ramiai nunyko. Kol kas nėra nė vienos priežasties, išskyrus Prancūzijos svajones, teigti, kad naujoji iniciatyva bus nors kiek sėkmingesnė.
Vis dėlto nors iniciatyvos reikšmė kol kas atrodo minimali, galima neabejoti, kad ji dar ilgai šmėžuos įvariuose komentaruose. Žinant Prancūzijos gebėjimus „stumti“ jai aktualius klausimus į visų susitikimų, svarstymų ar posėdžių darbotvarkes, akivaizdu, kad ES nuo Europos Parlamento iki mažiausių darbo grupių šiam projektui bus priversta skirti daug laiko ir lėšų. Žinoma, tai atsilieps kitoms sritims, nes pareikalaus žmonių ir finansinių išteklių, kurie, šiaip ar taip, yra riboti, o tai neabejotinai atsilieps ir Lietuvos interesams.
Kuo labiau Prancūzija ir ES žais naująja iniciatyva, tuo mažiau dėmesio ir laiko bus skiriama ne Afrikoje, o Europoje esančioms ES kaimynėms: Gruzija, Ukraina, Moldova, Baltarusija vėl bus stumiamos į antrą planą. Jei Paryžius išmoktų ne tik reikalauti dėmesio savo užsienio politikos prioritetams, bet ir paremti sąjungininkų idėjas, tai galėtų realiai sustiprinti ir ES paramą Prancūzijos iniciatyvoms. Deja, kol kas Paryžius linkęs tik reikalauti dėmesio sau, o kol Eliziejaus laukuose sklis raginimai kitiems patylėti, tol pati Prancūzija gyvens romantiškais prisiminimais apie buvusią įtaką.
Tomas Bitinas
