Šie metai – 200 metinės nuo didžiojo prancūzų karvedžio mirties. 1821-ųjų gegužės 5-ąją Šv. Elenos saloje, kartu su N. Bonaparto mirtimi, baigėsi ir ištisa Europos istorijos epocha. Taip vadinama „Napoleono era“ tęsėsi 16 metų ir baigėsi, ironiška, po genialaus karvedžio pralaimėto mūšio prie Vaterlo.
Legenda Nr. 1: Napoleonas buvo žemaūgis
Šis stereotipas yra tiek paplitęs, kad net yra posakis „Napoleono kompleksas“ – priskiriamas žemaūgiams žmonėms, turintiems pernelyg didelį įvertinimo troškimą.
Tuo metu Napoleono ūgis buvo 169 cm. Vidutinis tuometinio prancūzo ūgis buvo 165 cm. Napoleonas buvo 6 centimetrais aukštesnis už žymų karvedį, hercogą Wellingtoną ir 7 centimetrais aukštesnis už admirolą Nelsoną.
Churchillis ir Puškinas buvo žemesni už Napoleoną trimis centimetrais, Stalinas – keturiais, tačiau šių niekas nykštukais nevadino. Mūsiškis Vytautas Didysis buvo, manoma, vos 150 centimetrų ūgio, tačiau vis tiek – „didysis“.
Napoleoną visą gyvenimą persekiojusi pravardė „mažasis kapralas“ kildinama iš žygio į Italiją metu, kuomet jam tebuvo 26 metai. Kariai tuo metu turėjo omenyje jo jauną amžių, o ne fizines savybes, rašoma BBC.
Dar viena istorinė legenda, tariamai patvirtinanti mažą Napoleono ūgį – žymus pokalbis su generolu Pierre’u Augereau. Pastarajam prancūzų karybos genijus yra sykį pasakęs: „Jūs už mane aukštesnis visa galva, tačiau jeigu nenustosite mane erzinęs, aš likviduosiu šį pranašumą!“. Tačiau P. Augereau buvo tikras milžinas, apie ką liudija daugelis šaltinių.
Kaip gimė ši legenda?
Visų pirma, tai dėl viduramžių matavimo vienetų painiavos. Prancūzų pėda ir colis šiek tiek skyrėsi nuo anglų. Napoleono ūgis – 5 coliai ir 2 pėdos – britų buvo suprantamas ne kaip 169, o kaip 157 centimetrai. Toliau jau savo darbą padarė karikatūristai.
Antra, ją skatino ir pats Napoleonas, nurodęs į gvardijos grenadierius, iš kurių buvo sudaryta jo asmeninė apsauga, imti karius ne žemesnius nei 5 pėdos ir 10 colių (178 centimetrai).
Kodėl? Tikėtina, kad strategas naudojosi ta pačia taktika, kaip ir tuo atveju, kai savo karininkus padabino auksu ir plunksnomis, nors pats dėvėjo „pilką panešiotą surdutą“ ir paprastą trikampę skrybėlę. Toks kontrastas leido jam išsiskirti ir iškart prikaustydavo dėmesį, kildavo išskirtinumo efektas.
Legenda nr. 2: Napoleonas suprancūzino savo pavardę, pašalindamas iš jos raidę „u“
Napoleonas niekada nebuvo „Buonaparte“, kaip ir Hitleris – Schicklgruberiu.
Jo protėvių iš Korsikos pavardė buvo Bonaparte. Ji taip pat buvo nurodyta ir būsimo imperatoriaus gimimo liudijimo ir įraše kadetų mokykloje. Tačiau Napoleono tėvų pavardė dokumentuose nurodoma kaip Buonaparte.
Iš tiesų tai savo pavardę pakeitė Napoleono tėvas, norėjęs, kad ji būtų tokia pati, kaip ir žymios didikų giminės iš Toskanos.
Mitas nr. 3: Napoleonas buvo brunetas
Fotografijų tais laikais dar nebuvo, o daugelyje paveikslų ir knygų iliustracijų jis pavaizduotas tamsiomis akimis ir plaukais. Korsika, Vidurželio jūra, pietiečių išvaizda.
Iš tiesų Napoleono plaukai buvo tamsiai rusvi, o akys – mėlynos. Apie tai savo memuaruose rašė maršalo Jean-Andoche Junoto žmona, hercogienė Laure d’Abrantes ir rusų karininkas Denisas Davydovas, kuris prancūzų imperatorių matė derybų su Aleksandru I Tilžėje metu.
D. Davydovo nuostabai, Napoleono nosis taip pat nebuvo didelė su kuprele, o maža ir tiesi.
Pačioje Korsikoje iš tiesų tai buvo ne taip ir mažai šatenų ar blondinų. Mokslininkai tai aiškina senovės kartų genų išsaugojimu dėl salos izoliacijos nuo išorinio pasaulio.
4. Napoleonas numušė sfinkso nosį Gizoje, liepdamas šaudyti į jį iš patrankų
Apie tai dažnai gali pasakoti Egipto gidai. Tačiau yra daug piešinių ir aprašymų, kurie įrodo, kad nosies sfinksas neteko gerokai anksčiau, negu atėjo Napoleono kariauna. Priežastis, manoma, – stiprūs vėjai ir oro temperatūrų svyravimai.
Napoleonas net ir negalėjo duoti tokio nurodymo, nes vertino Senovės Egipto palikimą. Jeigu dar tiksliaiu, tai būtent jis davė pradžią vėlesniems moksliniams regiono tyrimams. Prancūzų imperatorius į savo karo žygį netgi pasiėmė krūvą įvairių sričių specialistų, kuriuos jam parinko Prancūzijos akademija.
Kuomet žygio metu jo kariauną netikėtai užpuolė mameliukų artileristai, Napoleonas šūktelėjo vėliau sparnuota fraze tapusį įstakymą: „Asilus ir mokslininkus į vidurį!“
Mitas nr. 5: Prancūzų imperatorius prancūziškai kalbėjo su akcentu
O štai šis teiginys yra visiška teisybė. Jo tėvų šeimoje buvo kalbama itališkai.
Napoleonas turėjo itin platų žinių spektrą ir buvo talentingas, ar net genialus, daugelyje sričių – išskyrus kalbas. Mokykloje jis negalėjo pakęsti lotynų kalbos. Jaunystėje pabandė išmokti vokiečių kalbą, o Šv. Elenos saloje – anglų, tačiau nesėkmingai.
Prancūzų kalbą jis, aišku, mokėjo, tačiau akcento atsikratyti jam nepavyko. Beje, kaip ir rusų imperatorienei Jekaterinai II ar sovietų tironui Josifui Stalinui.
6. Napoleonas prašė žmonos nesiprausti
Neįtikėtina, bet ir tai yra teisybė. Yra išlikęs jo laiškas žmonai iš Italijos: „Skubu iš visų jėgų. Nesiprausk“.
Kalbant apie šią frazę reiktų žinoti ir kontekstą. Josephine de Beauharnais buvo pamišusi dėl higienos ir itin dažnai maudėsi vonioje.
Kuomet Ispanijoje Napoleonui buvo sykį atvesta jauna ir daili dama – praskaidrinti imperatoriaus vienatvę, jis ją išgrūdo pro duris. Prancūzui neįtiko pernelyg gausiai naudoti kvepalai.
Beje, jis pats mėgo kvėpintis ir naudojo prabangius odekolonus.
Mitas nr. 7: Napoleoną nunuodijo anglai
Napoleonas numirė būdamas 51-erių. Jo plaukuose ir Šv. Elenos saloje buvusio jo kalėjimo kameros sienose buvo aptikti arseno pėdsakai, o tai iškart pagimdė versiją apie klastingą žmogžudystę.
Tačiau Napoleono laikais arsenas buvo naudojamas ir chemijos pramonėje, ir medicinoje daug dažniau, negu dabar. Ištyrus tų laikų žmonių ir Bonaparto plaukus pasirodė, kad arseno kiekis juos buvo panašus, nepaisant to, kad bent šimtą kartų viršijo dabartinių žmonių rodiklius.
Medikų, kurie vėliau tyrė Napoleono ligos simptomus, teigimu, karo genijus mirė nuo skrandžio vėžio.
