Tokia dirva suteikia laiko pasodinti krūmus ir žoles, kol stiprūs vėjai bei karštis nespėjo sunaikinti jaunų augalų, teigiama žurnale „Soil Biology and Biochemistry“ („Dirvožemio biologija ir biochemija“) paskelbtame tyrime.
Kinijos mokslų akademija užfiksavo, kaip veikiant mikrobams greitai keitėsi paviršius. Bandymų metu netoli Taklamakano dykumos Sindziange, šiaurės vakarų Kinijoje, komanda stebėjo, kaip smėlis stabilizavosi per 10–16 mėnesių.
Mokslininkai panaudojo melsvabakterių (cianobakterijų) genties mikrobus, kurie maitinasi saulės šviesa ir veši atšiauriomis sąlygomis. Pirmosios tokios bakterijos tikriausiai atsirado maždaug prieš 3,5 milijardo metų, kai Žemėje dar nebuvo miškų. Naudodamos saulės šviesą ir orą, daugelis atmainų į savo ląsteles įtraukia anglies dioksidą, o likučius išskiria paprastų organinių medžiagų pavidalu.
Melsvabakterės – dykumų smėlio „klijai“
Dykumų dirvožemyje, kuriame trūksta trąšų, kai kurios rūšys vykdo azoto fiksaciją, paversdamos dujinį azotą į augalams tinkamas maistines medžiagas žemės plutai. Vėliau jų gyvasis sluoksnis suriša palaidas smėlio daleles ir suteikia pirmiesiems augalams geresnę vietą įsišaknyti.
Po bakterijų poveikio smėlio paviršiuje susidarė ploni gyvi sluoksniai. Per mikroskopą buvo galima pamatyti bakterijų gijų tinklą, apsivyniojusį aplink smėlio grūdelius. Kad išlaikytų šį tinklą kartu, ląstelės tarp grūdelių išskiria lipnų cukrų, kuris sukietėja į ploną, vientisą sluoksnį. Jis veikia kaip klijai, laikantys smėlio daleles kartu ir padedantys neleisti įsišaknyti invaziniams augalams. Žmogaus žingsniai ar automobilių padangos gali pažeisti paviršių, todėl tokio dirvožemio kūrimas dideliu mastu taip pat reikalauja ilgalaikės apsaugos.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
