Nekontroliuojamas gimstamumas, o kartu ir nevaisingumas – vieni pagrindinių Afganistano moterų rūpesčių. Gydytoja akušerė-ginekologė Julija Diomina grįžo iš savo antrosios misijos Afganistane, kur talkino vietos moterims ir dalijosi patirtimi su kolegomis.
Pirmą kartą J. Diomina į misiją Afganistane išvyko 2007 metais. Per ketverius metus ji sako užmezgusi ir palaikanti ryšius su tenykščiais medikais. „Nebuvo taip, kad aš nieko nežinočiau. Žinojau, kaip atrodo stovykla, ligoninė, kokios darbo sąlygos“, – pasakojo gydytoja.
– Kokios patirties labai reikia Afganistano medikams ir pacientėms? – portalas Balsas.lt teiravosi J. Diominos.
– Afganistanas pasaulyje užima vieną pirmaujančių vietų pagal gimdymo skaičių kiekvienai moteriai. Pasirodo, kad tai yra viena medalio pusė: pusė moterų negali, sakykime taip, susitvarkyti su šeimos planavimu ir gimdo labai daug, kitos moterys dėl tam tikrų priežasčių negali pastoti.
Yra dvi grupės pacienčių: vienos reikalauja kontracepcijos, o kitos prašo „padarykite ką nors, kad galėčiau pagimdyti“. Man tai buvo didelis netikėtumas.
Goro provincijoje nėra nė vieno akušerio-ginekologo ir nėra nė vienos gydytojos moters. Yra aštuoni gydytojai vyrai, baigę aukštuosius mokslus Herate arba Kabule ir moterys, kurios padeda nėščiosioms ar gimdyvėms.
Jos yra išmokytos pribuvėjų ir dirba ligoninėje, tačiau neturi universitetinio ar kažkokio kitokio išsilavinimo. Akušerinę dalį tvarko pribuvėjos, baigusios kažkokius kursus, o operacijas daro gydytojai chirurgai ir nėra vientiso požiūrio, kaip būtų įprasta pas mus Lietuvoje.
– Kokios ten liaudiškos medicinos tradicijos, kaip jie ieško sprendimų?
– Iš tikrųjų teko susidurti su keliais archaiškais ir nematytais dalykais. Pavyzdžiui, jie įsivaizduoja, kad odoje yra kažkokie taškai, atsakingi už tam tikrus skausmus, ir jie išdegina tuos taškus iki labai gilių randų, neva, kad neskaudėtų. Aš net turėjau perklausti vertėjo, ar iš tikrųjų yra taip, kaip aš girdžiu ir matau.
Kai kurias ligas jie gydo kraujo nuleidimu. Taip, kaip buvo XVI – XVII amžiais Vidurio ar Vakarų Europoje, jie naudoja tuos metodus ir dabar.
Aišku, jie labai vertina gydytojus, labai gerbia ir labai nori pas juos patekti, bet ten nėra transporto sistemos, žiemą ten – labai prasti keliai, praktiškai visi uždaryti, iš atokesnių kaimų žmonės negali patekti pas gydytoją ir, aišku, griebiasi tų priemonių, kurias turi po ranka.
– Kaip tie žmonės mato savo ateitį, kiek jie priklausomi nuo tarptautinės pagalbos?
– Per trejus metus aš pamačiau labai didelį skirtumą. Man teko daugiau bendrauti su moterimis, o ne su vyrais. Aš manau, kad dabar Afganistano moterys drįsta svajoti apie aukštąjį išsilavinimą, apie savarankišką darbą, apie kažkokį sprendimų priėmimą ir panašiai, tik tie pokyčiai vyksta labai lėtai, bet yra be galo svarbūs.
Aš manau, jeigu dabar viską mestume pusiaukelėje, padarytume daugiau žalos negu naudos. Parodysime, kad tai yra įmanoma pasaulio mastu, bet mes išeiname ir nepaliekame jums galimybės tą vystyti ir tų svajonių siekti.
– Ko lietuvės moterys galėtų pasimokyti iš Afganistano moterų?
– Lietuvės moterys ir Lietuvos žmonės galėtų pasimokyti džiaugtis mažais dalykais gyvenime. Jie Afganistane beveik nieko neturi, bet jie yra laimingi vien bendravimu.
