1988 metais išleista jo knyga „Trumpa laiko istorija“ (A Brief History of Time) tapo pasauliniu bestseleriu, įtvirtinusiu S. Hawkingo super žvaigždės statusą.
S. Hawkingo genialumas ir sąmojis užtikrino jam daugybę gerbėjų ne tik astrofizikos pasaulyje.
Jis mirė ankstyvosiomis trečiadienio valandomis savo namuose universitetiniame Kembridžo mieste Anglijoje.
„Esame giliai nuliūdę, kad mūsų mylimas tėvas šiandien mirė“, – sakoma profesoriaus S. Hawkingo vaikų Lucy (Liusi), Roberto ir Timo pranešime, paskelbtame Didžiosios Britanijos naujienų agentūros „Press Association“.
![13](https://static2.inspektorius.lt/static.php?v=4.2.6.79&t=cr&s=800x600&m=4&f=/Uploads/tv3_default.jpg "Stephenas Hawkingas. „Scanpix\")
„Jis buvo didis mokslininkas ir nepaprastas žmogus, kurio darbai ir palikimas gyvuos daugelį metų“, – pridūrė jie.
1964-aisiais, kai S. Hawkingui tebuvo 22 metai, jam buvo diagnozuota sunki motorinių neuronų liga, prikausčiusi jį prie neįgaliųjų vežimėlio. gydytojai prognozavo, kad S. Hawkingas gyvens tik kelerius metus, bet jis atsilaikė gerokai ilgiau.
„Jo drąsa ir atkaklumas bei ypatingi gabumai ir humoro jausmas įkvėpdavo žmones visame pasaulyje“, – sakė jo šeimos nariai.
„Kartą jis pasakė: „Visata būtų nekokia, jei joje negyventų žmonės, kuriuos myli“. Amžinai jo ilgėsimės“, – teigė S. Hawkingo artimieji.
Jis gimė 1942 metų sausio 8-ąją, praėjus lygiai 300 metų po šiuolaikinio mokslo tėvo Galileo Galilei (Galilėjo Galilėjaus) mirties, ir visada tikėjo, kad mokslas yra jo pašaukimas.
Tačiau likimas S. Hawkingui nebuvo gailestingas.
Didžiąją gyvenimo dalį jis praleido neįgaliojo vežimėlyje, paralyžiuotas besivystančios amiotrofinės lateralinės sklerozės (ALS), pažeidžiančios valingus judesius valdančius nervus.
Vis dėlto jis sugebėjo priešintis šios ligos niokojantiems padariniams, kai buvo visiškai paralyžiuotas ir galėjo bendrauti tik naudodamasis kompiuteriniu kalbos sintezatoriumi.
„Manęs gana dažnai klausia: „Kaip jaučiatės sirgdamas ALS?“ – kartą rašė jis. – Atsakymas – jaučiu nedaug.“
„Stengiuosi gyventi įprastą gyvenimą, kiek tai įmanoma, ir negalvoti apie savo būklę arba gailėtis dalykų, kurių dėl jos negaliu daryti, o jų nėra labai daug“, – pridūrė mokslininkas.
Tačiau Stephenas Williamas Hawkingas (Stivenas Viljamas Hokingas) toli gražu nebuvo įprastas žmogus.
Vis blogiau veikiančiame kūne gyvavo aštrus protas, besižavintis Visatos prigimtimi, kėlęs klausimus, kaip ji susiformavo ir kokia galėtų būti jos pabaiga.
„Mano tikslas paprastas: visiškai suprasti Visatą, kodėl ji yra, kokia yra, ir kodėl ji apskritai egzistuoja“, – kartą pasakė S. Hawkingas.
Dauguma jo darbų buvo susiję su pastangomis suderinti reliatyvumą – erdvės ir laiko prigimtį – su kvantine teorija, aiškinančia, kaip veikia smulkiausios Visatos dalelės, ir tokiu būdu išsiaiškinti, kaip susikūrė mūsų Visata ir kokie dėsniai ją valdo.
Žemės gyvybė pavojuje
1974 metais, būdamas 32-ejų, jis tapo vienu jauniausių prestižiškiausios britų mokslo institucijos, Karališkosios draugijos, narių.
1979-aisiais S. Hawkingas buvo paskirtas Kembridžo universiteto Lucaso (Lukaso) matematikos profesoriumi. Į šį universitetą iš Oksfordo universiteto jis perėjo studijuoti teorinės astronomijos ir kosmologijos.
XVII amžiuje prestižiniame Lucaso profesoriaus poste dirbo britų mokslininkas Isaacas Newtonas (Izaokas Niutonas).
2007-aisiais S. Hawkingas galiausiai pats išbandė I. Newtono gravitacijos teorijas – būdamas 65-erių jis Jungtinėse Valstijose pakilo nesvarumo skrydžiui, kuris turėjo būti įžanga planuotam suborbitiniam skrydžiui.
Kaip jam būdavo būdinga, jis šios kelionės nelaikė paprasčiausia gimtadienio dovana. Jis sakė norintis pademonstruoti, kad neįgalumas netrukdo pasiekimams, ir paskatinti susidomėjimą kosmosu, kur, jo, įsitikinimu, glūdi žmonijos likimas.
„Galvoju, kad žmonija neturi ateities, jei nekeliaus į kosmosą, – sakė jis. – Manau, kad Žemės gyvybei gresia vis didesnis pavojus būti sunaikintai katastrofos, tokios kaip staigus pasaulinis atšilimas, branduolinis karas, koks nors genų inžinerijos būdu sukurtas virusas ar kiti pavojai.“
Neseniai jis sakė, kad dirbtinis intelektas gali padėti kovoti su ligomis ir skurdu, bet tuo pačiu perspėjo dėl šių technologijų potencialių pavojų.
„Trumpai tariant, dirbtinio intelekto sukūrimo sėkmė galėtų būti didžiausias mūsų civilizacijos istorijos įvykis. Drauge su privalumais dirbtinis intelektas taip pat atneš pavojų, tokių kaip galingi autonominiai ginklai ar nauji būdai saujelei engti daugumą“, – 2016 metais per naujo dirbtinio intelekto tyrimų centro Kembridžo universitete atidarymą sakė S. Hawkingas.
Populiarioji kultūra ir politika
S. Hawkingo genijus pelnė jam pasaulinę šlovę, jis išgarsėjo kaip sąmojingas oratorius, mokantis pasakoti apie mokslą platesnei auditorijai.
Savo 1988 metų knygoje „Trumpa laiko istorija“ jis siekė mokslininkų bendruomenei nepriklausantiems skaitytojams paaiškinti fundamentines Visatos teorijas. Knyga tapo tarptautiniu bestseleriu ir pelnė jam pasaulinį pripažinimą.
2001 metais jis išleido knygą „Visata riešuto kevale“ (The Universe in a Nutshell).
2007-aisiais S. Hawkingas su dukra Lucy (Liusi) parašė knygą vaikams „Džordžas ir Visatos paslaptys“ (George's Secret Key to the Universe), kurioje stengėsi paaiškinti darbus apie Saulės sistemą, asteroidus, savo pamėgtas juodąsias skyles ir kitus dangaus kūnus.
S. Hawkingas taip pat pateko į populiariąją kultūrą, pasirodė serialuose „Žvaigždžių kelias: Kita karta“ (Star Trek: The Next Generation) ir „Simpsonai“ (The Simpsons), jo balsas skambėjo „Pink Floyd“ dainose.
S. Hawkingas dalyvavo ne tik moksliniuose, bet ir politiniuose debatuose. Donaldą Trumpą (Donaldą Trampą) prieš jo išrinkimą JAV prezidentu jis pavadino „demagogu, kuris, regis, patinka vulgariausiems sluoksniams“.
S. Hawkingas taip pat perspėjo Britaniją prieš „Brexit“ referendumą 2016 metais ir ragino nesitraukti į Europos Sąjungos: „Praėjo dienos, kai galėjome patys atsilaikyti prieš pasaulį.“
Išpešti viską iš „kiekvienos minutės“
S. Hawkingas 1965 metais vedė Jane Wilde (Džein Vaild), susilaukė su ja trijų vaikų. Po 25 metų pora išsiskyrė ir jis vedė savo buvusią slaugę Elaine Mason (Elein Meison), tačiau ir ši sąjunga iširo – sklandant įtarimams dėl smurtavimo, kuriuos jis pats neigė.
S. Hawkingo ir J. Wilde meilės istorija buvo atpasakota 2014 metų filme „Visko teorija“ (The Theory of Everything), kuris britui Eddie Redmayne'ui (Edžiui Redmeinui) pelnė geriausio aktoriaus „Oskarą“.
Šį „Oskarų“ triumfą šventė ir S. Hawkingas, kuris, kaip buvo pranešta, sakė, kad jam žiūrint filmą buvo tokių akimirkų, kai jis manė stebintis pats į save.
Apie jį taip pat pasakoja 2013 metų dokumentinis filmas „Hawkingas“ (Hawking), kuriame jis apmąsto savo gyvenimą. „Kadangi kiekviena diena man gali būti paskutinė, trokštu išpešti viską iš kiekvienos minutės“, – filme sako jis.
