Prieš dvidešimt metų gyvenome vienoje sąjungoje, dabar – jau kitoje. Iš tikrųjų nesu Sovietų Sąjungos ir Europos Sąjungos lyginimo, o juo labiau – tapatinimo, šalininkas. Sovietų imperijos dalimi Lietuva tapo po to, kai tuometinė stalinistinė Rusija ir fašistinė Vokietija pasidalijo įtakos zonas Rytų Europoje. Vienu iš šio pasidalijimo rezultatų ir tapo ilgametė sovietinė Baltijos šalių okupacija. Į Europos Sąjungą ėjome sąmoningai, didžiąja dalimi siekdami kaip tik atsikratyti sovietinės okupacijos pasekmių ir galutinai grįžti į Europos žemėlapį. Drįsčiau teigti, kad iki 2004 metų gegužės 1 d. (įstojimo į ES data) turėjome stiprią nacionalinę idėją, kuri kaip tik ir buvo susijusi su stojimu į Europos Sąjungą. Nepamirškime, jog nežiūrint į gana garsiai skambėjusias euroskeptikų nuomones 2003 metų gegužės mėnesį referendume už stojimą į ES pasisakė net 91 proc. visų atėjusių balsuoti šalies gyventojų.
Šiandien, ko gero, galima būtų gerokai pasiginčyti apie tai, kokia dabar yra nacionalinė Lietuvos idėja. Šiuo klausimu kiekvienas galėtų pasiūlyti savo variantą. Mano manymu, visai neseniai tokia suburiančia idėja buvo euro įvedimas (idėja, vėlgi susijusi su Europos Sąjunga kontekstu). Tiesa, kai iki šios idėjos įgyvendinimo buvo likęs jau vos vienas žingsnis, koją mums pakišo 0,1 proc. viršyta infliacijos norma, o vėliau visas svajones apie greitą bendraeuropinės valiutos įvedimą sužlugdė įsismarkavęs ekonominis sunkmetis. Šiandien likome tiesiog nuleidę rankas.
Ar dažnai susimąstome apie savo narystę Europos Sąjungoje? Šiais metais bus jau šešti metai, kai priklausome ES. Savotiškai pripratome prie tos minties, pripratome prie mėlynos vėliavos su auksinių žvaigždučių ratu šalia nacionalinės vėliavos. Visa tai yra gerai, tačiau neapleidžia jausmas, kad ES mums kartais vis dar yra gana didelė abstrakcija. Savo atstovus į Europos parlamentą renkame vangiai, išsiųsdami juos į tolimą Briuselį, tokiu būdu savotiškai kuriam laikui braukdami juos iš vidinio politinio šalies gyvenimo. Suklūstame tik tuomet, kai kažkas tiesiogiai paliečia mūsų interesus. Pavyzdžiui, Ignalinos jėgainės uždarymas.
Jokia paslaptis, jog 2009 metų gruodžio 31 d. 22 valandą 54 minutes Lietuvoje baigėsi branduolinė era – buvo sustabdytas antras Ignalinos jėgainės blokas. Šis uždarymas yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos naryste ES. Įsipareigojimas uždaryti Ignalinos branduolinę jėgainę įrašytas ketvirtame Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties protokole. Tačiau, ko gero, netikslinga būtų versti visą kaltę dėl jėgainės uždarymo Briuseliui. Atkovoti Ignalinos elektrinę buvo Lietuvos interesas, kurio derybose dėl stojimo į ES nesugebėta apginti. Galima priminti, kad, pavyzdžiui, mūsų kaimynė Lenkija vedė derybas principingiau, ypač dėl jai svarbaus žemės ūkio sektoriaus. Net kai užpernai mūsų valdžia post factum ryžosi pakilti į populistinę kovą dėl jėgainės darbo pratęsimo, padaryta tai buvo be atitinkamo entuziazmo, iš pat pradžių susitaikius su pralaimėjimu, o tai reiškia, kad laimėti buvo neįmanoma.
Pernelyg užsiciklinę vidinėse problemose rizikuojame nepastebėti ir esminių pokyčių, kuriuos išgyvena Europos Sąjunga šiandien. Praeitais metais pagaliau įsigaliojo Lisabonos sutartis, skirta išvesti susivienijusią Europą iš tam tikros aklavietės. Išrinktas ES prezidentas ir vyriausiasis užsienio politikos įgaliotinis (ir tai iš dalies stiprina ES struktūrinį panašumą į Sovietų Sąjungą). Ko gero, čia iškyla masė neatsakytų klausimų – pavyzdžiui, ar galėsime būti tokie pat aktyvūs Rytų Europos užsienio politikos kryptyje, kokie buvome iki šiol, ar turėsime dabar paklūsti bendraeuropinei pozicijai, kurią įgarsins ES užsienio politikos įgaliotinis? Nors gal šiandien tas klausimas ir nėra pats aktualiausias, nes prezidentė Dalia Grybauskaitė akivaizdžiai nesiruošia tęsti Valdo Adamkaus užsienio politikos tradicijų. Šiaip klausimų galėtų būti ir daugiau – apie didesnes Europos Parlamento galias, apie nuo 2014 metų įsigaliojančią „dvejopos daugumos“, susidarančios, kai sprendimui pritaria 55 proc. valstybių narių, atstovaujančių ne mažiau kaip 65 proc. Sąjungos gyventojų, sąvoką ir pan.
Bet grįžkime prie Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą istorijos. Noriu priminti prieš referendumą dėl stojimo skambėjusį šūkį „Būkime labiau europiečiais“ ir iškart po stojimo nuskambėjusi šūkį – „Bukime labiau lietuviais“. Manyčiau, abu šie šūkiai byloja apie tam tikrą pasimetimą – mūsų nežinojimą, kas mes esame ir kas mes turime būti Europos Sąjungoje. Nors nuo šių šūkių atsiradimo praėjo jau ne vieneri metai, tas nežinojimas ir pasimetimas netapo mažesnis. Tačiau savo vietos turėsime ieškoti, nes, kaip bebūtų, Europos Sąjunga buvo ir išlieka sėkmingu projektu. Tai parodė ir ekonominis sunkmetis, kuris, pavyzdžiui, padėjo apsispręsti dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo Airijai bei kitoms abejojusioms valstybėms.
Lisabonos sutarties įsigaliojimas, iš esmės, reiškia galimą tolesnę ES plėtrą. Verta priminti, jog ties Europos slenksčiu jau ne vieną dešimtmetį stovi Turkija. Įstoti į Europos Sąjungą svajoja Balkanų regiono šalys, tarp jų ir Serbija. Ekonominiai sukrėtimai paskatino siekti narystės ES ir Islandiją. Svajonę įsilieti į bendraeuropinę erdvę puoselėja ir posovietinės šalys – Ukraina, Gruzija, Moldova. Žinoma, visų šių šalių perspektyvos šiandien nėra vienodos ir lygios, tačiau teoriškai galima kalbėti apie dar daugiau šalių vieningoje Europos šeimoje, dar daugiau „vienybės įvairovėje“.
Taigi, Europos Sąjunga nėra Sovietų Sąjunga, o Briuselis – ne Maskva. Laisvė, kurią turime, taip pat reikalauja iš mūsų pačių ir daugiau atsakomybės. Manau, kad būna momentų, kai verta kartoti net banalius dalykus, ypač tuos, apie kuriuos dėl jų tariamo paprastumo dažnai pamirštama. Tai, ką galime pasiekti Europos Sąjungoje, kokią poziciją joje užimsime, priklauso ne nuo Briuselio, o nuo mūsų pačių. Kiek patys sugebėsime būti sėkmingi ES struktūroje, tiek ir būsime. Manau, kad kuo ankščiau tai įsisąmoninsime, tuo bus geriau.
Viktor Denisenko
