Amina ir Mohamedas – šeima, kurių istorija sugraudino visą pasaulį. Deja, ją pasakoja jau tik vieniša moteris...
„Mylėjau jį ketverius metus. Nes jis nusipelnė mano meilės ir pasiaukojimo... Ištekėjau už jo be savo šeimos leidimo. Mano vardas – Amina Ramadan, esu iš Alepo, man 48 metai. Mohamedą sutikau 2002 metais, o už jo ištekėjau – 2006 metais. Mano šeima nepalaikė mūsų ryšio, nes jis buvo neįgalus. Jam buvo 38-eri, taigi, aš vyresnė už jį. Jis pabaigė anglų literatūros studijas 2013 metais. Netrukus palikome Alepą dėl prasidėjusių kovų – mūsų namas nebuvo vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje. Bandėme iškeliauti oficialiai, tačiau niekas mums nepadėjo šiuo klausimu. Taigi bandėme daryti tai, ką daro visi. Atvykome į Izmirą (Turkija) ir pasilikome ten maždaug 10 dienų.
Tris kartus nepavyko išvykti į Europą, bet ketvirtąjį mums galiausiai pasisekė. Jis įlipo pirmas ir buvo laivo priekyje – man sakė, kad negaliu stovėti šalia jo dėl vežimėlio. Maniau, kad iš karto, kai atvyksime, galėsiu jį apkabinti ir pasakyti, kad mes atvykome ir pagaliau pasiekėme Europą. Vietoje to aš pamačiau jį paplūdimyje ant smėlio – jam buvo teikiama medicininė pagalba. Valtis dužo, į vidų pateko vandens ir jis paskendo. Jis mirė. Tai buvo sunkiausia diena. Dabar esu visiškai viena. Neturiu čia šeimos. Net neturiu nuo jo vaiko. Neturiu net jo drabužių, kurie jį primintų. Vienintelis dalykas, kurį turiu, yra nuotraukos mano mobiliajame telefone. Žiūriu į jas kiekvieną dieną. Dieną, naktį ir vakare prieš eidama miegoti. Dabar stovykloje visą dieną padedu dalinti arbatą. Savanoriauju čia dėl jo – jam patiko padėti žmonėms. Dėl to ir laikas bėga greičiau. Jis norėjoišvykti iš Sirijos ir siekti savo svajonės. Tačiau viskas susiklostė ne taip. Jo svajonė dingo anksčiau, nei jis atvyko. Ir jis pats dingo“, - savo asmeninę tragediją atskleidžia Amina.
