Kiti, įskaitant ir Hansą Petterį Midttuną – buvusį Norvegijos gynybos atašė Ukrainoje – bei Ukrainos gynybos strategijų centro narius Andriy Zagorodnyuką, Aliną Frolovą, Oleksiy Pavliuchyką ir Viktorą Kevlyuką nuspėjo, kad Maskva pasirinks plėsti politinio ir įprasto karo hibridą, kuris Ukrainos rytuose vyksta jau aštuonerius metus, užuot rizikavusi ir visiškai užpuolusi Ukrainą. Beveik visi, neteisingai supratę Putino ketinimus, manė, kad Rusijos prezidentas matė invazijos keliamą riziką Rusijai ir jam pačiam svarbesnę už galimą prizą. Jie manė, kad jis pasirinks kibernetines atakas, karą iš užkulisių ir kitas slaptesnes ir lengviau paneigiamas priemones.
Šios prielaidos buvo taip įsisenėjusios egzistuojančiame Rusijos vaizdinyje, kad buvo lengva pamiršti, jog net ir tokios pilkos zonos technikos kažkada atrodė nepastovios ir neapgalvotos, turint omenyje Putino apetitą rizikai. Pavyzdžiui, pasaulis jau priprato prie tokių Rusijos slaptos įtakos operacijų, tačiau kai Kremliaus remiami įsilaužėliai kišosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus, jų veiksmai daugeliui Vakaruose pasirodė neįtikėtinai drąsūs.
Po to, kai 2014 m. Kijeve protestuotojai nuvertė Kremliui palankią vyriausybę, buvo manoma, kad Putinas nesureaguos pernelyg aštriai. Esą Rusiją su Ukraina sieja per gilūs politiniai, ekonominiai ir sociokultūriniai ryšiai, kad jis ten užsižaistų ilgam. Vis dėlto taip nutiko po 2004 metų Oranžinės revoliucijos Ukrainoje, kuri kėlė grėsmę Rusijos įtakai šalyje. Deja, Putinas savo noru slapta panaudoti Rusijos pajėgas Ukrainos invazijai suklaidino daugelį analitikų.
Tiesa ta, kad Putinas per metus tapo lošėju, statančiu vis daugiau. Nors daug stebėtojų ir toliau manė, kad jis vertina tam tikrų veiksmų sukeliamą riziką ir naudą, Putinas vis drąsiau rizikuoja, nes mano, kad tokia rizika atsipirks. Jis vis dar mąsto realiai ir nėra „nevaldomas”, kaip bandė siūlyti kai kurie analitikai. Priešingai, nuo savo praeitų įsikišimų – ypač Ukrainoje ir Sirijoje – jis išmoko, kad drąsa, staigmenų kūrimas ir žaidimas savo oponentų karo baime yra raktas, padedantis pasiekti tai, ko jis nori. Būtent todėl yra pavojinga manyti, kad tolimesni Putino veiksmai atitiks jo praeitus.
Nuo gynybos prie puolimo
Putino drąsos, staigmenos kūrimo ir žaidimo Vakarų karo baime egzistavo prieš jo prezidentavimą. 1999 m. kai Putinas buvo Rusijos federalinės saugumo tarnybos direktorius, nedidelė Rusijos taikdarių grupė be leidimo įžengė į Prištiną, Kosovo sostinę, taip sutrukdydama JAV ir NATO planams perimti oro uosto kontrolę. Rusija ir NATO tuo metu nekonfliktavo ir siekė panašių tikslų Kosove, bet JAV prezidento Bilo Klintono administracija privertė NATO sulaikyti Rusijos taikdarių pajėgas arba aplenkti jas iki oro uosto. Galų gale vietoje buvęs britų NATO vadas atsisakė mesti iššūkį rusams, nes bijojo pradėti „trečiąjį pasaulinį karą”.
Panašią pamoką Putinas išmoko ir po 2008 invazijos Sakartvele, kai NATO pajėgos taip pat atsisakė priešintis artėjantiems rusų kariams. Po šio trumpo konflikto ir Rusijos pergalės NATO parodė paramą Sakartvelui nusiųsdami flotilę karinių jūrų laivų į šalies Juodosios jūros pakrantę. Rusų analitikai pabrėžė, kad jei NATO būtų norėjusi kovoti, jie būtų lengvai įveikę Rusijos Juodosios jūros laivyną, tačiau sąjungos laivai stovėjo saugiai į pietus nuo Rusijos laivų ir Maskva tai matė kaip užtikrinimą, kad „net [JAV] neokonservatoriai nenori branduolinio karo”, kaip žiniasklaidai sakė vienas Rusijos karinis pareigūnas.
Tokios patirtys padidino Putino rizikos apetitą. Norint suprasti, kodėl jis pakilo nuo rizikingų, bet ribotų įsikišimų, pvz., nuo Sakartvelo 2008 m. arba Ukrainos 2014 m. iki tikros Ukrainos invazijos, reikia atsiminti, kas nutiko Sirijoje nuo 2013 iki 2015 metų. Šis etapas, kurio metu Maskva pasinaudojo Vakarų neapsisprendimu pakeisti Sirijos konflikto eigą, buvo Putino rizikos apskaičiavimo kulminacija. Tai buvo akimirka, kai Rusija perėjo iš užkulisių į sceną.
2013 m. rugpjūtį prezidento Basharo al-Assado režimas naudojo cheminius ginklus, kirto JAV „raudoną liniją” ir skatino Vakarus atsakyti oro antskrydžiais. Tačiau Maskva pasinaudojo ekspromtu pasidalinta JAV valstybės sekretoriaus Džono Kerio idėja ir perkalbėjo Assadą pranešti, kad jis yra pasirengęs atsisakyti savo cheminių ginklų, taip išvengiant JAV karinio įsikišimo. Per naktį Rusijos viešoji nuomonė Sirijos atžvilgiu pasikeitė. Maskva perėjo nuo pasyvaus Assado gynimo ir bandymo nukreipti jo kaltę iki savęs pasveikinimo už tai, kad apsaugojo JAV nuo kito pavojingo konflikto Artimuosiuose Rytuose.
Putinas per tris mėnesius taip pat pasinaudojo šia iniciatyva Ukrainoje. 2013 metų lapkritį jis įtikino Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių nutraukti laisvosios prekybos ir asociacijos susitarimą su ES; po mėnesio Janukovyčius sutiko su Rusijos ekonominės pagalbos paketu. Putino gambitas pradėjo klibėti tada, kai protestuojantys ukrainiečiai, nepritariantys susitarimui su Rusija privertė Janukovyčių bėgti iš šalies 2014 m. vasarį. Tačiau Rusijos prezidentas nusprendė į grėsmę prarasti įtaką Ukrainoje sureaguoti surizikuodamas dar labiau: Krymo okupacija ir aneksija. Visos kitos pasaulio šalys buvo priverstos pasivyti, pradėdamos taikyti sankcijas kaip bausmę po Rusijos nusižengimų, užuot mėginę jų išvengti iš anksto.
Aklos zonos
Rusijos vis labiau rizikingas elgesys ir Sirijoje, ir Ukrainoje galimai atvėrė stebėtojų akis į tai, kad nauja ir drąsi Rusijos strategija formuojasi Sirijoje. Kaip rašė RAND korporacijos analitikai Samuelis Charapas, Elina Treyger ir Edwardas Geistas, Putino sprendimas 2015 metų rugsėjį tiesiogiai įsikišti į Sirijos reikalus Asado vardu „nustebino pačius akyliausius Maskvos užsienio ir saugumo politikos stebėtojus”.
Žvelgiant atgal, daugelis stebėtojų pradėjo aiškinti Putino motyvą dėl Sirijos įsikišimo naudos Rusijai atžvilgiu. Už palyginti kuklią oro ir oro gynybos dislokavimo kainą Putinas galėjo pakreipti karą Assado naudai bei apginti Rusijos infrastruktūrą bei investicijas Sirijoje. Maskva autoritarinėms sąjungininkėms parodė, kad yra patikima partnerė ir kad daugiau netoleruos Vakarų remiamų režimų pokyčių, pvz., Irake ar Libijoje. Rusija gavo vertingų galimybių išbandyti ginklus ir apmokyti personalą tikros kovos sąlygomis nenugręžiant savo biudžeto. Be to, dėl intervencijos Rusija atsidūrė centrinės žaidėjos pozicijoje Artimuosiuose Rytuose ir taip nutraukė santykinės diplomatinės izoliacijos laikotarpį po jos agresijos prieš Ukrainą.
Kai kurie Rusijos kišimosi į Siriją privalumai atrodo tokie akivaizdūs, kad yra ganėtinai keista, jog beveik niekas to nenuspėjo. Tačiau daugeliui stebėtojų akloji zona buvo nusistovėjusios prielaidos apie Putino rizikos ir atlygio santykį. Sunku tiksliai žinoti, kodėl tiek daug ekspertų manė, kad Rusija tiesiogiai nedalyvaus Sirijos konflikte. Prielaidos pagal savo prigimtį yra retai išsakomos ir lieka pasąmonėje, tačiau viena prielaida, kuri buvo cituojama analitikų buvo ta, kad Putinas neskirs pajėgų kovoti už vadinamojo Rusijos artimojo pasienio. Artimieji Rytai buvo kaip Maskvos interesų periferija. Rizikavimas rusų gyvybėmis nebūtiname kare pažadino Sovietų Sąjungos pragaištingos patirties Afganistane prisiminimus. Tai buvo pamoka, kurios, kaip manė daug analitikų, Putinas nenorėtų pakartoti.
Dažna prielaida buvo ta, kad Rusijos lyderiai nenorėtų rizikuoti susirėmimu su daug pranašesne JAV kariuomene, mesdami jai iššūkį ar net netoliese nusiųsdami karius už Rusijos įtakos zonos ribų. Maskva savo karius laikė saugiu atstumu nuo amerikiečių per JAV vadovaujamas karines operacijas Serbijoje, Irake ir Libijoje ir netgi naudojo įvairias diplomatines priemones, siekdami valdyti ar sukliudyti kiekvienai operacijai. Tad JAV pajėgoms, esančioms tarptautinės koalicijos dalimi, 2014 metų rugpjūtį pradėjus operaciją prieš Islamo valstybę Sirijoje, daugelis manė, jog Rusija laikysis atstumo.
Tokios prielaidos nebuvo nepagrįstos. Daug metų Rusijos lyderiai pripažino JAV karinį pranašumą ir sumažino savo geopolitines ambicijas, kurios anksčiau siekė visą posovietinį plotą. Po 9/11 Putinas demonstratyviai patraukė rusų įrenginius iš Kubos ir Vietnamo. Net po Sirijos konflikto 2011 metais, Rusijos veiksmai atitiko šias prielaidas. Kai 2012 metų pabaigoje – 2013 metų pradžioje Assado režimas pradėjo nusileisti jo oponentams, Maskva neparodė pasirengimo jėga ginti Damasko ir sutelkė savo dėmesį į personalo mažinimą ir civilių evakavimą iš šalies.
Net ir tada, kai 2013 metų gegužę Assado režimas atgavo pranašumą kovos lauke, Rusijos pareigūnai ir toliau kalbėjo apie Rusijos įtakos sumažinimą Sirijoje. Maskva toliau siuntė ginklus ir kitus reikmenis režimui bei palaikė jį Jungtinėse Tautose, tačiau nieko daugiau nedarė. Tačiau nuo tų metų rugsėjo mėnesio, kai buvo sudarytas susitarimas dėl cheminių ginklų, Rusija vis drąsiau galvojo, kad gali numažinti riziką bei vis labiau įsitikino, kad jos stiprybės ir sugebėjimai prilygsta iššūkiams bei juos galimai metantiems. Netrukus pasirodė drąsesnis ir įžūlesnis Putinas.
Prielaidų tironija
Dažnai sakoma, kad nesugebėjimas mąstyti yra nesugebėjimas įsivaizduoti. Vienas būdas ištrūkti iš klaidingų prielaidų spąstų yra įsivaizduoti, kad ateityje kurioje nors išsivysčiusioje šalyje įvyks neįtikėtinas scenarijus – pvz., pilietinis karas arba valstybės žlugimas – ir bandyti atbulomis atkurti įvykius, dėl kurių tokia hipotetinė ateitis galėtų egzistuoti. Toks pratimas gali įspėti analitikus pažvelgti į galimybes, kurių jie neapgalvojo. Taip pat tai gali padėti nustatyti numanomus veikėjus ir veiksnius, kurie galėtų paveikti tokio neįtikėtino rezultato atsiradimą.
Žinoma, tokias neįtikėtinas išvadas galima prieiti ir dirbant tradicine chronologine tvarka. Vienas mokslininkas, kuris taip darė, buvo Vladimiras Pastukhovas, politikos mokslininkas Londono universiteto koledže, kuris 2013 metų rugpjūtį rašė: „Nenustebsiu, jeigu Sirijos danguje pradės skraidyti Rusijos [kariniai] lėktuvai, o Ukrainos teritoriniuose vandenyse pasirodys rusų povandeniniai laivai”. Jo prognozė apie Rusijos kariavimą pusė metų prieš Krymo okupaciją ir du metai prieš įsikišimą Sirijoje pasirodė netrukus po to, kai tą mėnesį Sirijoje prasidėjo cheminių ginklų atakos. JAV žiniasklaida, priešingai, pabrėžė bendrą nuomonę, kad Putinas save laikė bejėgiu sustabdyti Vakarų oro antskrydžius Sirijoje.
Savo prognozę Pastukhovas pagrindė trimis tendencijomis, kurias jis matė kaip dažnus Rusijos pasirinkimus: Rusijos lyderių periodiškas potraukis kautis „nereikalinguose karuose”, tokiuose kaip Pirmasis pasaulinis karas bei sovietų karas Afganistane, Putino poreikis didinti savo šalies paramą jam ir Maskvos vis labiau nacionalistinė retorika apie tariamus priešus Ukrainoje, Sirijoje ir kitur. Pastukhovas Putiną matė kaip „galios narkomaną”, kuris tapo savo paties ribinės situacijos įkaitu ir gali nuvesti Rusiją į dar vieną nereikalingą karą, kuris, kaip ir buvę du, būtų režimo arba visos valstybės savižudybė. Pažvelgus į šį spėjimą, gali kilti šiurpas. Ypač tada, kai karas Sirijoje nebuvo kenksmingas ar mirtinas Rusijai ar Putino režimui. Vis dėlto, Pastukhovo prognozė apie bendrą tendencijų, kurios buvo matomos beveik visiems, poveikį buvo retas sugebėjimo, o ne nesugebėjimo įsivaizduoti pavyzdys.
