Viename tamsiame skersgatvyje šiaurės vakarų Londone būrelis žmonių desperatiškai ieškojo vandens. Tačiau jie pavėlavo: juos pastebėjo zombiai, tad žmonės pradėjo bėgti, kad išsigelbėtų.
Po kraują kaitinančių gaudynių ištuštėjusiame pramonės rajone jie sugebėjo atitrūkti nuo staugiančios skarmaluotos ordos ir sustojo atgauti kvapo autobusų stotelėje.
Suplukę „išsigelbėjusieji“ juokėsi ir sveikino vieni kitus su puikiai pavykusiu žaidimu.
Visa tai dėjosi per Heloviną; toks „gatvės žaidimas“ leidžia stiprių įspūdžių norintiems patirti žmonėms atkurti mėgstamas apokalipsinių filmų scenas.
Šį renginį Londone įkvėpė režisieriaus Danny Boyle'o (Denio Boilio) filmas apie zombius „28 dienos po...“ (28 Days Later), kurio veiksmas vyksta Didžiosios Britanijos sostinėje po šalį nusiaubusios mirtino viruso epidemijos.
Filme vaizduojami įvykiai tamsiose tyliose gatvėse futuristinio Londono distopijoje, kur korumpuotas elitas perėmė mieste likusių maisto ir vandens išteklių kontrolę.
„Mūsų žaidėjai yra pasipriešinimo nariai, įsiveržę į miestą vogti vandens“, – sakė Jamesas Wheale'as (Džeimas Vilas) iš žaidimų bendrovės „Slingshot“, organizavusios renginį „2,8 valandos po...“ (2.8 Hours Later).
Atlikdami savo misiją, žaidėjai sutinka dešimtis zombių, išnyrančių iš už gatvės kampo arba apleistų pastatų – vilkinčių skarmalus, blyškiais ir krauju ištepliotais veidais.
Buvo surengta intensyvi repeticija – „gyvieji numirėliai“ buvo kelias valandas grimuojami ir mokėsi staugti bei svirduliuoti.
„Mes ieškome žmonių, kurie galėtų persekioti kitus, išgąsdinti juos, turėtų gerą balsą, sukeltų daug triukšmo, tinkamai judėtų“, – sakė jų žaidimo dalyvių treneris Alexas Noble'as (Aleksas Noublas), pravarde „Zombių bosas“.
Vaidindamas zombį „išties įsijauti, kai tave nugrimuoja – tai tarsi kaukė, leidžianti kelias valandas elgtis šiek tiek pamišėliškai“, – sakė 27 metų buvęs karys.
Žaidime dalyvaujanti keturių žmonių grupė gaudavo paprastą žemėlapį, kuris padėtų jiems surasti vandens. Žaidėjai lėtai ir atsargiai judėjo gatvėmis, įsiklausydami į menkiausią šnaresį.
Jie jau buvo pasiekę automobilių stovėjimo aikštelę, kur turėjo gauti išsamesnių nurodymų, tačiau tuomet keli zombiai pastojo kelią.
Žaidėjai veikė naudodami išmanią strategiją: trys iš jų šaukė, kad nukreiptų monstrų dėmesį, o ketvirtasis susirado informatorių. Gavę informacijos, visi pabėgo, persekiojami zombių.
„Buvo išties gerai. Dar nesu dariusi nieko panašaus“, – sakė 20-metė Melissa Hartley (Melisa Hartli) po dvi valandas trukusių slėpynių ir gaudynių žaidimo vietoje.
„Niekada nežinojome, ko tikėtis; kur bus zombiai. Tai priklauso nuo tavo veiksmų“, – pridūrė mergina, sakydama, kad patirti įspūdžiai buvo „aiškiai stipresni negu filmuose“.
M.Hartley pavyko pabėgti, tačiau kitiems sekėsi prasčiau – juos sučiupo zombiai.
„Aš užsikrėčiau, nes paslydau, o tuomet jie tiesiog šoko ant manęs“, – sakė 29 metų Omaras Raza.
Tokie gatvės žaidimai tampa vis populiaresni, ir šis populiarumas bent iš dalies yra susijęs su pastaruoju metu tapusiais madingais filmais, žaidimais ir knygomis apie zombius. Visa tai suteikia žaidėjams džiugių įspūdžių.
„Galimybė užvaldyti viešą miesto erdvę, pašėlusiai lakstyti gatvėmis, tartum jie vėl būtų tapę vaikais, leidžia pasijusti neįtikėtinai laisvam“, – sakė J.Wheale'as.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.